Įžanga.
Taigi po pernykštės pirmos kelionės automobiliu į Kroatiją, šiemet abu su vyru vėl degėme noru kur nors lėkti. Anksčiau buvome brandinę mintį keliauti automobiliu į Prancūziją, tačiau vestuvės šiek tiek pakoregavo mūsų biudžetą, tad nusprendėme pasitenkinti dalele Vokietijos ir vadinamosiomis Beniliukso šalimis. Šiemet nusprendėme išmėginti keliavimą ne dviese, o keturiese, tad, įkalbinę brolį su žmona, leidomės į kelionę...
1 diena. Rugpjūčio 2 - oji, pirmadienis. Kelionė iš tikrųjų prasidėjo sekmadienį vėlai vakare. Siemens arenoje sudalyvavę įspūdingame Europos jaunių iki 18 metų krepšinio čempionato finale ir pasidžiaugę mūsiškių vaikinų pergale, iškart po čempionato, apie 23 val. sėdome į paruoštą mašiną ir išvykome į ilgai lauktą kelionę. Na vairuoti naktį nebuvo itin malonu, ypač Lenkijoje, kai auštant užeidavo stiprus rūkas. Tačiau tai šiaip taip įveikėme ir sulaukėme gražios ir saulėtos dienos. Pirmoji mūsų nakvynė buvo suplanuota kempinge Berlyno pakraštyje, tad tiesiu taikiniu, su trumpais sustojimais Lenkijoje, ten ir patraukėme. Lenkų keliams labai didelių priekaištų kaip ir neturėjome, visai neblogai sekėsi važiuoti, ypač džiugino atkarpėlė autostrados, už kurią teko sumokėti 36 zl. Su mašina vėlgi neišvengėme
nedidelių pokštų. Netoli Vokietijos pasienio, po sustojimo degalinėje, mašina tiesiog neužsivedė, be to, oras apniuko ir pradėjo lynoti, darėsi visai nesmagu. Na bet mūsų vyrai ten šiek tiek pasikrapštė po kapotu ir pasirodo nieko rimto nebuvo, tiesiog kontaktų trūko, tad po gerų 15 minučių pajudėjome Vokietijos link. Tiesa, neužilgo sėdome į kamštį, nes lenkai stipriai tvarko kelius, atrodo, vyksta autostrados plėtimo darbai. Tad apie valandą slinkome vėžlio greičiu, tačiau galiausiai pasiekėme ir Vokietiją. Čia jau atsivėrė platūs keliai keleliai, tad galėjome pajudėti greičiau ir apie 16 val. pasiekėme Berlyną, navigacijos pagalba susiradome savo kempingą ir įsikūrėme. Diena Vokietijoje išsigiedrijo ir buvo labai karšta. Kempinge pasistatėme palapines, apsitvarkėme, šiek tiek užkandome iš namų įsidėto maisto ir patraukėme į miesto centrą pasižvalgyti. Mašina pavažiavome apie 10 min. kelio iki artimiausios S-Bahn stotelės ir įsigiję bilietus, judėjome centro link. Kadangi mes su vyru Berlyne buvome prieš 3 metus, tai šis miestas nebuvo visai nepažįstamas, pirmiausia nusprendėme patraukti ten, kur anąkart neteko pabuvoti – į Olimpinį stadioną, kuris
labai domino ir sporto maniakus – mano brolį su žmona. Buvo tikrai įspūdinga po jį pasivaikščioti ir pasižvalgyti, tačiau pradėjome justi pirmus nuovargio simptomus. Be to, labai negailestingai ir kaitriai tebespigino saulė, nors jau po truputį vakarėjo. Po stadiono apžiūros patraukėme į Potsdamerplatz, apžiūrėjome Berlyno sienos likučius, per Holocaust-Mahnmal – paminklą žydams patraukėme link Brandenburgo vartų. Nors ir buvau čia antrą kartą, bet įspūdis buvo nemažesnis, šis miestas turi kažką tokio, kas patraukia ir užburia. Čia pasižvalgėme po pagrindinę aikštę, pasifotografavome ir pajutome, kad išsenka paskutiniai mūsų jėgų likučiai. Tad dar užsukome į maisto prekių parduotuvę pasigriebti vokiško alaus ir patraukėme poilsio į kempingą. Susėdę į patogias, po pernykštės 
kelionės įsigytas kėdes, atsikimšę vokiško alaus, mėgavomės šiltu vakaru ir šaltu alumi. Šiek tiek pasišnekučiavome griuvome savo pirmam miegui po ilgų valandų, praleistų kelyje. Turbūt nereikia nė sakyti, kad miegojome kaip kūdikiai iki pat ryto. Tikrai ilga ir turininga pirmoji diena, tačiau po jos supratome, kad kitą kartą visgi protingiau būtų per daug neužsigriebti pirmai dienai ir tiesiog iš namų išvykti taip, jog atvykus į vietą galėtum iškarto eiti miegoti ir išsiilsėti, o ne stengtis dar apibėgti daugybę lankytinų vietų, nes po kurio laiko ir pojūčiai atbunka. Tai mums buvo pamoka kitam kartui.
2 diena. Rugpjūčio 3 - oji, antradienis. Rytą nubudus pirmieji garsai buvo lietaus barbenimas į palapinės stogą. Aišku, išgirdus šiuos garsus nuotaika buvo ne pati geriausia, o išlindus iš palapinės ir pamačius, kad dangus visiškai apsitraukęs, dar liūdniau paliko. Na bet diena suplanuota, turime daug ką pamatyti, tad kempinge tikrai nesėdėsime. Sėdame į mašiną, pavažiuojame iki tos pačios artimiausios S-Bahn stotelės ir įsigiję bilietus, patraukiame į Potsdamą. Po 20 min kelio traukinuku, atsiduriame
miestuko stotyje. Mūsų laimei, nors dangus visiškai užsiniaukęs, tačiau lietus liovėsi, skubame lankyti miesto įžymybių - Schloss Sanssouci, Holländisches Viertel, Altes Rathaus - Potsdam Forum ir kt. Miestukas tikrai labai jaukus, nuostabūs Schloss Sanssouci sodai. Pietums sušlemštėme nuostabius kebabus (su vyru jų baisiai buvome išsiilgę nuo studijų laikų, nes Lietuvoje tokių nėra). Po to patraukėme atgal į Berlyną. Šį kartą nuvykome į Alexanderplatz, pasivaikščiojome 
pagrindine gatve - Unter den Linden, įsigijome suvenyrų, dar užsukome į keletą parduotuvių ir patraukėme atgal į kempingą, nes vėl pradėjo gana smarkiai lyti. Gaila, kad oras šiek tiek pagadino dieną, tačiau vis tiek ją gana turiningai praleidome. Grįžus į kempingą lietus vėl aprimo, netgi iš po debesų išlindo saulutės spindulėlis, tad vėl sukritę į savo krėslus mėgavomės vokiškomis gėrybėmis ir geru oru bei planavome rytdienos maršrutą, tikslas – Hamburgas. Po visų dienos aptarimų ir tolesnių planų sudėstymo, vėl saldžiai sumigome. Ramybę naktį šiek tiek patrukdė vokiečių paaugliai, apsistoję greta ir iki vėlumos ūžę, tačiau pagaliau ir jie nurimo, sėkmingai sulaukėme kito mūsų kelionės ryto.
3 diena. Rugpjūčio 4 - oji, trečiadienis. Papusryčiavę nieko nelaukdami iškeliavome Hamburgo link. Neskubėdami miestą pasiekėme per 3,5 val. Pirmiausia vykome tiesiai į kempingą, kurį buvome nusižiūrėję pačiame mieste. Jis buvo nedidukas, bet atvykus po pietų vietų dar buvo, tad išsirinkome visai neblogą vietelę pavėsyje po medžiais. Iš karto pasistatėme palapinę, užkandome ir patraukėme į miestą. Kempinge gavome miesto žemėlapį ir išstudijavome, kad iki metro galime nueiti pėsčiomis, taip ir padarėme, tik 15 min. kelio ir mes jau skriejame metro į miesto centrą. Jau namie buvome išstudijavę, kad apsimoka pirkti Hamburgcard, kuri galioja kaip transporto bilietas ir dar suteikia nuolaidų lankantis muziejuose. Pirmiausia atvykome į Hamburgo rotušės aikštę, čia šurmuliavo daugybė turistų, apsilankėme rotušėje, pavaikščiojome senamiesčio gatvelėmis, nuėjome pėsčiomis iki Der Michel bažnyčios, į kurią pasiryžome užkopti laiptais. Na jau įpusėjus 
kopimui su broliene pradėjome jaustis šiek tiek nepatogiai, bet šiaip taip maršrutą užbaigėme, nuo stogo atsivėrė nuostabi panorama, net nesinorėjo leistis žemyn. Na šįkart buvome protingesnės ir nusileidome su liftu, vyrai įsismarkavę nubėgo laiptais. Na po tokio sporto, norėjosi kažko ramesnio, tad toliau nukeliavome į Der Hamburger Hafen – į uostą, vaikščiojome pakrante, grožėjomės nuostabiais vaizdais, perėjome per po upe įrengtą tiltą, kuris taip pat padarė nemažą įspūdį, buvo sunku patikėti, kad esame po upe. Iš kito Elbės kranto taip pat atsivėrė gražūs vaizdai į visą senamiestį su daugybe bažnyčių bokštų. Šiek 
tiek pasigrožėję šiais vaizdais, tuo pačiu Elbės tuneliu grįžome į miesto centrą, dar pasivaikščiojome po senamiestį, įsigijome simbolinių suvenyrų, užsukome į kelias parduotuves, nusipirkome maisto, alučio ir grįžome pavakaroti į kempingą. Čia jau buvo užpildytos visos vietos, šalia įsikūrė baisiai jau triukšmingi lenkai, iki pat vėlumos nedavę užmigt su savo keiksmais, barniais ir šūkaliojimais, pasišlykštėjome jais. Na bet vakaro jie mums nesugadino, aptarę dienos įvykius ir numatę planus rytojui, sumigome.Dar negaliu nepapasakoti Hamburge prasidėjusių mūsų nuotykiu su "super
duper" virduliu. Čia kempinge nusprendėm dėl vienos nakvynės elektros atskirai nepirkti, galvojome, kad vakare vienąkart ir pusryčiams arbatai vandens užsikaisime tiesiog prausykloje. Tačiau mūsų virdulys-žudikas sugebėjo pradanginti elektrą visame kempinge, jau buvo pradėję temti, tad kai kam ir maudyti teko tamsoje. Dar iš pradžių kažkaip iki galo ir nesupratome, kad kaltas virdulys, tuo galutinai įsitikinome tik Amsterdame, na bet apie viską iš eilės.
4 diena. Rugpjūčio 5 - oji, ketvirtadienis. Išaušo jau 4 –oji mūsų kelionės diena, ech kaip greitai bėga tas laikas, nesustabdysi tu jo, nors tu ką. Šiandienos planas – aplankyti Brėmeną ir pasiekti Olandijos miestą Nijmegen, kuriame numatyta nakvynė pas draugę. Nuo Hamburgo iki Brėmeno vykome tik geros 1,5 val. Įvažiavę į Brėmeną mašiną vėlgi palikome miesto pakraštyje ir iki centro važiavome su vietiniu tramvajumi, po 20 min. kelio buvome centre
. Senamiestis toks nedidukas, bet labai jaukus, ramiai pasivaikščiojome, aplankėme katedrą, porą bažnyčių. Ilgai užtrukome, kol suradome miesto simbolį – garsiuosius Brėmeno muzikantus, nors jie buvo visai panosėje. Na kaip priklauso, nusifotografavome, įsigijome keletą suvenyrų, užkandome, 
dar pasivaikščiojome po miestą ir po pietų išvykome Olandijos link. Po 3,5 val. kelionės pasiekėme ir savo tikslą – Nijmegen miestą Olandijoje. Čia visai neseniai su vietiniu olandu meilės lizdelį susuko mano buvusi kambariokė ir draugė. Labai džiaugėmės, kad po kelių nakvynių kempinge vieną naktį galėsime pailsėti ir išsimiegoti po stogu, o ką jau kalbėti kaip smagu buvo susitikti ir su drauge. Vakare dar visi išsiruošėme po olando mums suorganizuotą mini ekskursiją Nijmegene. Ir mus visus keturis šis miestukas labai sužavėjo, tikrai labai jaukus senamiestis, gražios gatvelės, nuostabi ir romantiška prieplauka. Mūsų vyrukai labai susidomėjo vietine „Raudonųjų žibintų“ gatvele, kurią vietinis olandas mums parodė. Grįžę vakare dar visi smagiai pavakarojome, pasidalinome įspūdžiais ir griuvome miegoti, rytoj mūsų laukia Amsterdamas.
5 diena. Rugpjūčio 6 - oji, penktadienis. Papusryčiavę, atsidėkoję ir atsisveikinę su draugais, patraukėme į Amsterdamą. Vos 1,5 val. kelio ir mes jau Amsterdamo prieigose. Tenka pervažiuoti per didžiąją dalį miesto, kol pasiekėme numatytą kempingą. Pastarasis pasirodo yra iš tikrųjų milžiniškas, tačiau nelabai jaukus. Nepatiko tai, kad mašinas reikėjo statyti atskirai aikštelėje, o palapines atskirai pievoje, visur būdavo daug patogiau, kai mašina stovi šalia, na bet tikslas čia aiškus – sutalpinti kuo daugiau žmonių. Na bet išsirinkome visai padorią vietelę ir pasistatėme savo palapines, oras pasitaikė fantastiškas, skaisčiai švietė saulutė, jokių debesėlių. Dar pačiame kempinge įsigijome transporto bilietų ir pėsčiomis nuėjome iki metro stotelės (čia vienas iš didžiausių
šio kempingo pliusų). Stotelėje iš karto paliko šiek tiek nejauku, nes pasirodo, čia kaip tik juodaodžių kvartalai, gal kokias 5 stoteles vieninteliai keleiviai ir buvo minėtieji juodaodžiai. Aš pirmąkart jų tiek daug mačiau vienoje vietoje, tad iš pradžių pasijutau kaip filme, na bet po truputį su vaizdeliais apsipratome, artėjant link centro tautinė įvairovė tik didėjo. Išlipus pagrindinėje Amsterdamo stotyje, iš pradžių vėlgi netekau amo. Dar nebuvau mačiusi tokios didžiulio žmonių knibždėlyno ir įvairovės, net galva sukosi nuo emocijų antplūdžio. Pirmiausia kažkaip pajutau nesaugumo jausmą, savo rankinę prispaudžiau arčiau savęs, na bet po kurio laiko daugiau ar mažiau apsipratau. Taigi, kadangi oras buvo puikus, nusprendėme nieko nelaukiant nusipirkti bilietus į paplaukiojimą kanalais ir neprašovėme, nes kitą dieną oras netikėta subjuro. 
Kiekvienas sumokėjome po 12,5 eur. ir jau sėdėjome jaukioje valtyje. Na pasiplaukiojimas tikrai labai patiko, per valandą apiplaukėme pagrindinius kanalus ir pamatėme miesto vaizdą, kuris buvo gana malonus. Plaukiant pūsdavo švelnus vėjelis, gidas keliomis kalbomis pasakojo apie pagrindinius turistinius objektus. Pasiplaukiojimu likome sužavėti. Toliau nusprendėme patraukti į miesto širdį ir pasivaikščioti Amsterdamo gatvėmis. Čia jau jokios romantikos nebeliko. Gatvėse pilna šiukšlių, kaip supratome, čia jas taip sukrauna rytiniam išvežimui, na bet vaizdelis žiaurus, kai visam mieste šiukšlių maišų primėtyta. Žmonių didžiuliai srautai, aišku, daugiausiai turistai, neaišku ar vietinių iš viso ten buvo. Prasiėjome pagrindinėmis gatvėmis, vyrai baisiausiai troško kuo greičiau nulėkti į „Raudonųjų žibintų“ kvartalą, tad šiek tiek vakarėjant ten ir patraukėme. Man su broliene buvo ne ką mažiau įdomu pasižiūrėti į įvairaus plauko merginas, vyrams leidome žengti pirmiau mūsų, o mes šiek teik atsilikusios sekėm iš paskos. Na buvo žavus stebėti, kaip merginos žvejoja klientus ir kaip patys klientai renkasi sau merginas vakaro nuotykiui. Vaizdelis tikrai savotiškas, mums buvo labai smalsu, tad ten pavaikštinėjome gana netrumpai. Visas miestas „kvepėjo“ rūkomos žolės aromatu, kurios galėjai įsigyti ir paragauti ant kiekvieno kampo, tačiau mes kažkaip susilaikėme, jau pakankamai apsvaigę jautėmės vien nuo jos kvapo. Po visko susiradome maisto parduotuvę, nusipirkome olandiško alučio, sūrių ir kitų skanėstų ir grįžome į kempingą. Ten veiksmas taip pat vyko pilnu tempu, praktiškai kiekvienoje palapinėje buvo rūkoma žolė, žmonės atsipalaidavę ir plaukiojantys, daugiausiai paaugliai ir studenčiokai, mes jau pasijutome net šiek tiek per „seni“ šiam kempingui. Na bet taip pat smagiai prasėdėjome iki pat vėlyvo vakaro besišnekučiuodami ir beragaudami olandiškas gėrybes. Po visko nuėjome miegoti, rytoj laukia dar viena diena Amsterdame.
Toliau tęsiama mūsų istorija su virduliu-žudiku. Šiame kempinge norėjome prisijungti prie elektros, tačiau neturėjome čia reikalingo adapterio, tai vėl pagalvojome, kad arbatos ar sriubos užsipilti galėsime vandeniu, užvirintu mūsų nuostabiu virduliu tiesiog prausykloje. Mūsų vyrai su šiuo virduliu prasiautė pro kelias prausyklas ir visur išmušdavo elektrą, jau po kempingą dviračiu važinėjantis prižiūrėtojas į mus pradėjo šnairai žiūrėti, o mes dar pasiskundėme, kad šalia mūsų prausykloje dingusi elektrą, ją sutvarkė, o mes vėl opa, ir nebėra. Vandens tą dieną taip ir negavome, kol vakare neradome prie vieno kemperio laisvo normalaus elektros lizdo, ten užsivirinome išsvajoto vandens. Keisčiausia, kad toliau Belgijoje virdulys vėl tarnavo puikiai, kol galutinai nesupokštavo Vokietijoje.
6 diena. Rugpjūčio 7 - oji, šeštadienis. Tik nubudus rytą nuotaika buvo sugadinta, nes be sustojimo pliaupė lietus ir pragiedrulių nesimatė visai. Na bet tai mūsų neatbaidė nuo tolesnio Amsterdamo užkariavimo, šiandien dar turėjome, kur palakstyti ir į ką pažiūrėti. Su vyru nusprendėm aplankyti Madame Tussaud vaškinių figūrų muziejų, nes aš jame nebuvau niekur buvusi. Nors bilietai buvo nepigūs, bet pamatyti visa tai buvo visai įdomu. Tad atstovėję nemažą eilutę prie bilietų, patekome į vidų. Pamatyti pamatėme, bet labai jau sužavėti nelikome. Po
muziejaus apžiūros nusprendėme toliau pavaikščioti Amsterdamo gatvelėmis, nors ir pliaupiant lietui, kuris kartais šiek tiek aprimdavo, kartais vėl įsisiautėdavo. Na ir mums taip bevaikštant papuolėme į tikrų tikriausią gėjų paradą. Kanalais nustatytu maršrutu viena už kitą margesnės ir spalvingesnės plaukė bešokančių ir bedainuojančių gėjų valtys, laiveliai ir kitos vandens transporto priemonės. Na pamatyti tokį vaizdelį buvo tikrai įdomu, pakerėjo visų gera nuotaika, atsipalaidavimas, visi žmonės (ne tik gėjai) šventė ir linksminosi. Turbūt mano akyse Amsterdamas visada išliks kaip beribės laisvės, 
atsipalaidavimo ir šėlsmo miestas. Po visų linksmybių dar apžiūrėjome keletą norimų aplankyti objektų ir vakarop grįžome į kempingą. Čia pavakarieniavome sulindę į palapinę, nes lietus vis dar pliaupė, tai tokiu oru sėdėti palapinėje tikrai jokio komforto, na bet niekur nedingsi. Pačiam vakare jau šiek tiek pragiedrėjo, tad vėl smagiai pasėdėjome lauke, pasišnekučiavome ir sumigome. Rytoj užkariausime Belgiją.
7 diena. Rugpjūčio 8 - oji, sekmadienis. Šįryt nubudus nudžiugino maloni ankstyvos saulutės šiluma. Susipakavome savo dar šiek tiek drėgnas palapines, susirinkome visus daiktus ir pajudėjome Belgijos link. Pirmiausia turėjome pasiekti ir aplankyti Gentą. Kadangi buvo sekmadienis, tai savo mašiną palikome aikštelėje visai šalia centro ir nemokamai. Pirmiausia nukeliavome į turistų informacijos centrą ir gavome puikų miestuko centro žemėlapį su visais lankomais objektais. Tad šiuo maršrutu ir patraukėme. Mus visus šis miestelis tikrai pakerėjo – labai jaukus, malonus akiai ir širdžiai. Nuo Šv. Mykolo tilto išvydome puikią miesto panoramą su bažnyčių bokštais, dantytų gynybinių sienų bokšteliais, Flandrijos grafų pilimi ir
žaviais gildijų pastatais. Pasivaikščiojome Graslei krantine, kur pastatyta nuostabių, subtiliomis spalvomis nudažytų, gracingų formų ir turtingai dekoruotų namų. Be to pataikėme į žuvies ir paukščių turgų, nors nieko pirkti neketinome, bet pasižvalgyti buvo įdomu. Dar gerą valandėlę paklaidžiojome senamiesčio gatvelėmis, kuris nėra labai didelis, tačiau nuostabiai jaukus. Kupini gerų emocijų nenoriai palikome šį miestą ir patraukėme į kitą Belgijos perlą – Briugę - vieną geriausiai išlikusių viduramžių miestų Europoje, o Belgijoje - labiausiai turistų lankomą miestą. Tai miestas-muziejus, kurio centras - Didžioji turgaus aikštė su 
Varpo bokštu, iš kur (pakilus 336 laiptelius) galima apžvelgti upių ir kanalų išvagotą miestą. Maloniai pasivaikščiojome po senamiesčio gatveles, aplankėme keletą bažnyčių - Dievo Motinos ir Šv. Išganytojo, Šv. Kraujo ir Šv. Jokūbo. Mieste taip pat labai gausu kanalų, kuriais galima paplaukioti ir kurie sukurią nuostabų miesto vaizdą. Net sunku pasakyti, kuris iš dviejų šiandien aplankytų miestų mums labiau patiko, nes jie kažkuo panašūs, bet kartu ir skirtingi. Gentas labiau žavėjo tuo, kad ten mažiau turstų, miestukas pasirodė šiek tiek jaukesnis. Nakvynę buvome
suplanavę kempinge pačioje Briugėje, bet, deja, vietų ten jau nebebuvo. Tad pasitarę nusprendėm judėti Briuselio link, kurį šturmuosime rytoj ir apsistoti kempinge jau visai netoli Briuselio. Tik valanda kelio ir mes jau kempinge, kuris labai nuošaliai nuo pagrindinių kelių, nedideliame miestelyje gamtos apsuptyje. Šis kempingas labai patiko, buvo ramus, nuostabioje vietoje ir labai pigus. Tad pasistatę palapines dar išėjome pasigrožėti miesteliu, kurio prieigose tyvuliavo didelis ir gražus ežeras, tad vakarą maloniai praleidome prie vandens. Po dienos nuotykio miegojome labai saldžiai.
8 diena. Rugpjūčio 9 - oji, pirmadienis. Puikiai išsimiegoję, lepinant geram orui ir saulutei, susitvarkėme ir patraukėme Briuselio link. Iki jo vykome gal tik kokį pusvalanduką, šiek tiek užtrukome, kol privažiavome arčiau centro ir suradome didžiulį parkingą, kuriame ir palikome savo automobilį. Na ir pėstute patraukėme į miesto centrą. Aplankėme Didžiąją aikštę, apsuptą gildijų namais, apžiūrime miesto Rotušę, Karališkuosius rūmus. Taip pat pavargstame, kol surandame vadinamąjį miesto simbolį – besišlapinantį berniuką, kuris tuo metu buvo dailiai papuoštas rūbeliais. Na dar pašmirinėjome Briuselio gatvėmis, aplankėme porą gražių parkų, pailsėjome jaukiai ant suoliuko, užkandome ir tęsėme savo kelionę į 
Liuksemburgą. Briuselis kaip miestas mums kažkaip labai didelio įspūdžio nepaliko, na bet čia tik mūsų nuomone. Iš Briuselio 2,5 val. ir mes jau Liuksemburgo prieigose, atvykstame į iš anksto susirastą kempingą. Pastarasis mums taip pat labai patiko, buvo itin tvarkingas, kiekviena teritorija palapinėms atitverta krūmeliais, be to, tai buvo pigiausias kempingas visos kelionės metu, šito tai tikrai nesitikėjome. Vėliau pastebėjome, kad ir dyzelis čia kainavo keliais centais pigiau negu Lietuvoje tuo metu. Kadangi oras buvo fantastiškas, tad greitai susistatę palapines, puolėme apžiūrinėti miesto. Gerai, kad sugalvojome arčiu miesto centro pavažiuoti mašina, nes už parkingą sumokėjome tik už pusę valandos, nuo 18 val. jis jau buvo nemokamas. Tad nuo ten pėstute pasileidome į Liuksemburgo tyrinėjimą. Čia aplankėme Hercogų rūmus, D’Armes ir Viljamo aikštes, Katedrą, Šv. Jono bažnyčią. Labai patiko ir sužavėjo 
Petrusės slėnio parkas ir kazametai. Nuo įvairių tilto vietų atsiveria nuostabios panoramos į miestą ir parką. Liuksemburgas labai žalias miestas su nuostabia gamta ir gražiai sutvarkytais parkais, gėlynais, jaukiomis ir švariomis gatvelėmis (neteko pamatyti, ar tikrai gatvės yra plaunamos šampūnu, kaip buvo tekę girdėti). Kaip ir priklauso įsigijome keletą suvenyrų, padarėme keletą gražių nuotraukų su nuostabiais vaizdais, pasmaguriavome nuostabaus skonio ledais, pašmirinėjome po įvairiausias Liuksemburgo gatveles ir skverelius. Pilni įspūdžių jau temstant grįžome į savo kempingą ir griuvome miegoti. Rytoj jau prasideda didysis judėjimas namų link. Prieš užmiegant apėmė nostalgija, kad kas gera, viskas taip greitai baigiasi...
9 diena. Rugpjūčio 10 - oji, antradienis. Pabudę gana anksti ryte, nieko nelaukdami susipakavome daiktus ir patraukėme Vokietijos link. Mūsų tikslas – nedidelis Vokietijos miestelis Bavarijos šiaurėje, netoli Čekijos sienos – Hof. Tai mano Erasmus studijų mietas, kurį prisimenu su dideliais sentimentais. Čia buvau iš anksto suderinusi ir užsirezervavusi nakvynę bendrabutyje, kuriame aš ir gyvenau anksčiau. Tik pajudėjus iš kempingo vėl šiek tiek sugalvojo papokštauti mūsų mašina. Pasirodo, kažkas atsitiko su mūsų stabdžių lemputėmis ir jos gale ištisai švietė, nors stabdžiai net nebuvo jungiami. Apie šią problemą sužinojome, kai stovint prie sankryžos mums į langą intensyviai belsti pradėjo vienas vietinis gyventojas. Iš pradžių nesupratome, ko jis nori, nes kalbėjo prancūziškai, o šios kalbos nė vienas iš mūsų nemokame, bet gestais ir visokiais judesiais jis mums parodė, kokia problema. Na mes jam padėkojome, sustoję degalinėje kažką pajudinome, atrodo užgeso, bet vėliau, keliaujant per Lenkiją, iki pat namų ir grįžome su degančiais stabdžių žibintais. Šiandien teko įveikti apie 600 km, tad Hofą pasiekėme jau po pietų. Tikslas šiame miestelyje buvo pasivaikščioti po gatveles, kuriose prieš 3 metus kasdien sukdavau ratus ir šiek tiek apsipirkti, nes kaip tik buvo išpardavimų metas, o per išpardavimus drabužiai ir kosmetika čia gerokai pigesni nei Lietuvoje. Be to, norėjosi nupirkti dar šiek tiek lauktuvių namiškiams. Kadangi parduotuvės čia dirba iki 19-20 val., tad tik
atvykę į bendrabutį, nieko nelaukdami palikę daiktus leidomės į miesto centrą. Ech, kaip man buvo smagu ir jauku vėl grįžti į šį miestuką, vėl pabuvoti universitete ir bendrabutyje, kuriame praleidau beveik 5 mėnesius. Kaip smagu buvo vėl prasieiti jaukiomis, švariomis ir tvarkingomis gatvelėmis, aplankyti taip pamėgtas parduotuves ir įsigyti nepakartojamų vokiškų skanėstų. Mano širdžiai čia buvo tikras eliksyras, net trumpam užsimiršau, kad mūsų kelionė jau visai baigiasi...Na po visų klajonių grįžę į bendrabutį aišku užsimanėme užsikaisti arbatos ir ką Jūs manote, mūsų virdulys žudikas, puikiausiai veikęs tiek Belgijoje, tiek Liuksemburge, čia vėl iškrėtė piktą pokštą – pradanginome elektrą dalyje bendrabučio patalpų ir kadangi jau buvo vėlu, niekas mums pagelbėti nebegalėjo. Teko pavalgyti be arbatos ir nusimaudyti be šviesos. Tik grįžę į Lietuvą savo stebuklingąjį virdulį išmetėme į šiukšlyną, gal jau užteks jo sukeltų nuotykių.
Apibendrinimas. Kelione kaip ir pernai likome labai patenkinti. Lyginant su pernai metų kelione gal šiek tiek pasigedome gamtos vaizdų ir įvairovės, nes daugiausia lankėmės vien miestuose. Kelionės metu nuvažiavome apie 4500 km, išleidome 4 asmenims apie 5200 Lt. Kelionėje padarytos nuotraukos primena nuostabius kelionės laikus. Šiemet išbandėme šiek tiek kitokį keliavimo būdą, t.y. ne dviese, o keturiese, tad galime pasidžiaugti, kad leisti vakarus kempinguose kompanijoje tikrai daug smagiau. O šiaip kaip ir pernai buvome labai patenkinti, kad važiavome su mašina, kad patys buvome sau šeimininkai. Aišku, kas kartą vis rizikuoji, kad kažkas gali nutikti su automobiliu, ypač kai jis jau nebėra labai naujas, tačiau kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Kadangi vykome keturiese ir visi daiktai niekaip netilpo į bagažinę, papildomai išsinuomojame ir stogo bagažinę, kurioje puikiai sutilpo visi likusieji daiktai. Tai tiek žinių apie šią kelionę, kitąmet tikėkimės taip pat pavyks kur nors pakeliauti, nes be šito jau darosi sunku gyventi...
Kažin keleiviu vezimas i vokietija ir vyksta per tokias gražias vietas ar būtinai reikia keliauti?
AtsakytiPanaikinti