KELIONĖ NR. 1 (LIETUVA – LENKIJA – SLOVAKIJA – VENGRIJA – KROATIJA – SLOVĖNIJA – AUSTRIJA – ČEKIJA – LENKIJA – LIETUVA) 2009-07-27 – 2009-08-08

1 diena. Liepos 27 - oji, pirmadienis. Nors gyvenime mes abu užkietėję pelėdžiukai, tačiau tai mums nesutrukdo atsikelti 2 val. nakties ir pajudėti savo svajonių link. Kaip sakoma – anksti kėlęs, nesigailėsi, taip mes ir padarėme, tad jau pradėjus švisti buvome peržengę mūsų mylimą kaimynę – Lenkiją. Šios dienos mūsų tikslas – pasiekti Krokuvą. Tad judėjome pamėgtais lenkų keliukais, viskas klojosi neblogai, kol nepasiekėme remontuojamos kelio atkarpos, kuria teko judėti gana lėtai. Tačiau nepaisant to, jau apie 14 val. pasiekėme Krokuvą ir Wieliczka, kurioje norėjome pamatyti garsiąsias druskų kasyklas. Pasiekti tai pasiekėme, tačiau pokštauti pradėjo mūsų mylimas „reniukas“ ir pradėjo leisti kažkokius nelabai malonius garsus, nuotaika abiems krito – pirma diena ir jau nesklandumai. Sustojome

Wieliczkoje prie prekybos centro, draugas bandė mašiniuke kažką pažiūrėt, tačiau ne mūsų galioje buvo kažką suremontuoti. Tad nusprendėme pabaigti įvykdyti šios dienos planą – aplankyti druskų kasyklas, o tada jau rūpintis mašina. Taigi pasileidome pėstute ieškoti kasyklų, radome nesunkiai, nusipirkome bilietus ir patekome į milžiniškus požemius. Kartu su mumis grupėje papuolė dar ne viena lietuvių šeima, ir šiaip žmonių buvo labai daug. Pati kasykla padarė nemažą įspūdį, tikrai vertas dėmesio objektas. Na po pasivaikščiojimų kasykloje grįžome prie mašiniuko, nusprendėm važiuoti į viešbutį, kurį buvome iš anksto užsirezervavę (Hotel Artur). Atvykę į viešbutį pasiteiravome apie autoservisą mūsų „reniukui“, pasitaikė labai malonus ir paslaugus lenkiukas, draugas ten su juo susitarė dėl mašinos pataisymo, rytoj žadėjo pakviesti pažįstamą meistrelį. Tad šiek tiek aprimome, ir nusprendėme dar nukakti iki Krokuvos centro. Čia jau buvome prieš porą metų, miestas anąkart mums labai patiko. Šįkart irgi buvo malonu pasivaikščioti dailiom Krokuvos gatvelėm, vietomis man primenančiomis ir Vilniaus senamiestį. Vakare dar nusipirkome lenkiškų gėrybių ir pavakarieniavom viešbutyje. Po pirmos intensyvios dienos buvome žiauriai nusikalę, patogioje lovoje miegojome kaip kūdikiai. Nesigailėjome apsisprendę pirmą nakvynę praleisti viešbutyje, nes po ilgos kelionės poilsio tikrai norėjosi, ypač draugui, nes jis visą kelionę vairavo vienas.

2 diena. Liepos 28 – oji, antradienis. Atsikeliame gerai pailsėję ir išsimiegoję apie 8 val. Kaip tik atvyksta vietiniai meistriukai ir nusivaro mūsų „reniuką“, palieka šiek tiek neramu, kad taip mašiną atidavėm, bet tikimės viskas bus gerai, ir po valandžiukės mūsų mašina jau laukia viešbučio kieme, sutvarkyta ir kaip nauja. Labai apsidžiaugiame, kad sumokėti tereikėjo 100 zl., tad per daug nenukraujavę išvykstame Slovakijos link. Pasienyje sustojame ir įsigyjame kelių vinjetę Slovakijos keliams (kainavo 4,9 eur.) bei judame toliau. Pirmasis sustojimas - Oravos pilis, įsigyjame bilietus ir patenkame su grupe į pilį, tačiau keistoka buvo tai, jog mes ir keli kiti užsieniečiai papuolėme su slovakų grupe, o pasiskaityti kitom kalbom galėjome tik gautame lankstinuke arba iškabintose lentelėse bei padėtose knygose. Kaip pirmas lankomas objektas, tai buvo visai nieko, iš pilies matomi gražūs vaizdai, tačiau patys turtai pilies viduje mūsų nesužavėjo, nusprendėm, kad daugiau kažko panašaus nelankysime. 

Po pilies apžiūrų susiruošėme į kempingo paieškas. Namie jau buvom nusižiūrėję keletą vietelių, tereikėjo išsirinkti vieną iš jų. Nusprendėm vykti į vieną iš didesnių – Liptovsky Trnovec, ten nuvažiavę apsižvalgėm ir nusprendėm apsistoti. Sumokėjom tikrai labai normalią kainą – 35 eurus už 3 nakvynes (2 žmonės, mašina, palapinė, elektra, dušai su karštu vandeniu – viskas, ko reikėjo). Išsirinkom gražią vietelę palapinei statyti – su vaizdu į ežerą ir kalnus. Mums, kaip pirmą kartą matantiems kalnus, vaizdas buvo pasakiškas – kur be pažvelgsi kalnai kalneliai ir dar nemažas ežerėlis šalia, apie kažką geresnio net nebesvajojom. Pasistatėm palapinę ir išėjom pasivaikščioti ežero pakrante... Bebraidydami ir gėrėdamiesi grynu oru sulaukėme saulėlydžio.

Taigi baigėsi tik antroji kelionės diena, bet jau dabar buvome pilni įspūdžių. Pirmą naktį palapinėje miegojome visai neblogai, tik šiek tiek vėsoka buvo, bet nieko, išgyvenome iki ryto.

3 diena. Liepos 29 – oji, trečiadienis. Keliamės apie 8 val., kažkaip ilgiau ir nebesimiega, visi kempinge jau juda, kruta, ruošiasi savo dienos išvykoms. Mes papusryčiaujame savo dar iš Lietuvos įsidėtų konservų, atsigeriam karštos arbatėlės su sausainukais ir leidžiamės į dienos kelionę. Šiandien buvome suplanavę vykti į kalnus, net pakilome iki automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau diena buvo karšta, tačiau apniukusi, be to, tvyrojo didelis rūkas, tad išsigandom, kad kalnuose nieko nematysim ir nusprendėm pakeisti šios dienos planus ir vykti apžiūrėti dar vienos pilies bei urvų. Pirmiausia patraukiame didžiausio Vidurio Europos pilių ansamblio – Spiš pilies griuvėsių link. Šiek tiek paklaidžiojame, bet galiausiai mūsų navigacija suveikia ir atsiduriame didžiulės kalvos, ant kurios stovi pilis, papėdėje. Automobilių stovėjimo aikštelėje ir visame mažyčiame miestelyje knibžda čigoniško kraujo žmogeliukų, kuriems ir susimokame už parkingą (2 eur.). Vėliau dar piktinsimės kosminėmis parkingų kainomis Slovakijoje. Taigi pradėjome didįjį kopimą į kalną, dažnai tekdavo sustoti ir atsikvėpti, iš pradžių pilis atrodė ne taip ir toli, bet lipant rodės, kad galo nebus, o dar saulutė pradėjo vis kaitriau spigint. Na bet tikslą pasiekėme, po kokio pusvalandžiuko jau buvome prie pilies, tačiau ten teko atstovėti dar nemažą eilutę, kol nusipirkome bilietus. Patekę i pilies kiemelį, nusipirkome šalto gėrimo atsigaivinti ir paklaidžiojom po pilies griuvėsius. Ši pilis padarė didesnį įspūdį negu vakarykštė, nesigailėjome čia užkopę.
Po pilies apžiūros nusprendėm toliau važiuoti į garsiuosius Dobšinskos ledo urvus su nuostabiais ledo upeliais. Nulinė temperatūra čia laikosi net ir karščiausią vasaros dieną, tad teko pasiimti ir švarkelius. Šoką įvaro parkingo kaina prie ledo urvų – 3,7 eurų, Na bet susimokame, nelabai yra kitos išeities. Bilietai į pačius urvus kainuoja po 6 eurus, kaip tik suspėjame į paskutinę ekskursiją, jos gana anksti baigiasi, jei gerai pamenu, 17 val. Šie urvai tikrai padarė įspūdį, nes anksčiau nieko panašaus nebuvome matę. Fotografuoti leidimų nepirkome, nes kainavo, rodos, dar 10 eurų, na bet nesusilaikiau ir pora nuotraukų padariau „nelegaliai“. Po visų šių ekskursijų jau buvome neblogai nusikalę, tad nusprendėme sau pasidaryti pramogą ir pailsėti bei jėgas atgauti Bešeniovos terminiuose baseinuose (dirba nuo 9:00 iki 21:00, kaina – 2 val. – 9 eurai). Po visų pramogų grįžome į savo kempingą ir labai greitai bei saldžiai užmigome. Taip baigėsi mūsų trečioji diena. Jausmai ir įspūdžiai nepakartojami, esame visai atitrūkę nuo realybės.

4 diena. Liepos 30 – oji, ketvirtadienis. Šiandien išaušo fantastiškas rytas, labai apsidžiaugėme, kad vakar nekopėm į kalnus, o pasilikome šiandienai, nes diena buvo labai saulėta ir karšta, jokio rūko ir debesėlių. Nusprendėme vykti į Aukštųjų Tatrų Štrebske Pleso kalnų kurortą, įsikūrusį 1355 m aukštyje. Jau vakar matėme, kad parkingo kaina – 5 eurai, tad buvome nusižiūrėję, kur nemokamai palikti savo „renomobilį“ ir šiek tiek paėjėti pėstute iki keltuvo. Pasikeliame keltuvu (kaina 8,5 eur.) iš Štrebske Pleso iki kalnų namelio Pod Soliskom (1840 m). Iš pradžių labai bijojau, nes turiu aukščio baimę, tačiau nepakartojami vaizdai net apmalšino mano baimę. Nors keltuve sėdėjau tvirtai spausdama ir įsikabinus į atramą, tačiau pamažu atsipalaidavau ir pradėjau gėrėtis vaizdais. Tad ilgai nesvarstę nusprendėme užlipti ir į Predne Solisko viršukalnę (2093 m) ir, gėrėdamiesi nepakartojamais vaizdais, įspūdingu kalno šlaitu nusileisti žemyn. Iš Pod Soliskom vėl atgal keltuvu nusileidžiame į Štrebske Pleso. Tai buvo pirmieji mūsų pamatyti tikri kalnai, na ir tikimės, kad ne paskutiniai. Aišku, dėl savo aukščio baimės nenorėčiau ir neketinu laipioti skardžiais ar tarpekliais, tačiau šiandienos kopimas į kalnus buvo kaip tik mano jėgom ir kažką panašaus mielai dar kartą pakartočiau. Kalno viršūnėje užlieja tikrai nepakartojami jausmai – tokia kalnų didybė ir galybė, mažyčiai smaragdiniai kalnų ežerėliai, žodžiu, fantastika. Po įspūdingos kalnų apžiūros dar turėjime jėgų ir noro nuvykti į Demanovo slėnį Žemuosiuose Tatruose ir vienus gražiausių Europoje Demanovo urvus - įvairiausių formų ir atspalvių stalaktitų bei stalagmitų galerijas ir požeminius ežerus. Po šiuos urvus buvo labai įdomu pavaikščioti, pasigėrėti nuostabiais gamtos kūriniais. Aišku, vėl sumokėjom nemenką sumelę už parkingą, šįkart jau paskutinį Slovakijoje (3-4 eur.). Po urvų apžiūros nusprendėm užsukti pavakarieniauti į kavinę ir pasimėgauti tradiciškais slovakiškais valgiais. Vakarop grįžom į savo kempingą, paplanavom tolimesnį kelionės maršrutą ir nuėjom poilsio. Dienos Slovakijoje labai greit prabėgo... 

5 diena. Liepos 31 – oji, penktadienis. Keliamės apie 8 val., pusryčiai kempinge, susipakuojame palapinę, susirenkame daiktus ir apie 9 val. išvykstame į Budapeštą. Kelionė labai neprailgo, oras ir toliau buvo fantastiškas, skaisčiai švietė saulutė, tad nuotaika buvo puiki. Pasienyje nusiperkame kelių vinjetę (1530 HUF – apie 19 Lt) ir judame toliau. Budapešte buvom apsisprendę nakvoti viešbutyje (adresas – Nordic-Gyopar utca 6, Budapest, kaina 60 eurų už 2 naktis), kad šiek tiek viduryj kelionės pasistiprintume ir pailsėtume, be to, kaina nebuvo labai didelė. Įvažiavus į Budapeštą be navigacijos kažin ar ką nors surastum, miestas tikrai įspūdingo dydžio, Vilniui tik slėptis. Tad vedami navigacijos nardėm gatvėm ir gatvelėm, kol pagaliau privažiavom savo viešbutuką. Gatvių dangos būklė, mūsų akimis, tikrai tragiška – žiojo didžiulės duobės, skylės, lopas ant lopo. Na bet „reniukas“ atlaiko ir tai. Prie viešbučio mus pasitiko to viešbučio savininkas, pasirodo jis ukrainietis, tad po bandymų kalbėtis angliškai su juo, prašnekom rusiškai ir jam akys nušvito. Vyriškis labai mėgo pokštauti, buvo labai paslaugus, pavežė iki artimiausios tramvajų stotelės, kurioje nusipirkom 1 dienos bilietus ir iškeliavom pasižvalgyti po miestą. Budapeštas pasitiko neįtikėtinu karščiu – termometras rodė 38 laipsnis karščio, šutino iš peties. Pirmiausia aplankome seniausią miesto dalį - Budą. Pavaikščiojome po Budos pusėje įsikūrusių Karališkųjų rūmų teritoriją. Netoliese - Žvejų bastionas, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Peštą. Miestas tikrai pakeri savo didybe, dydžiu ir galingumu. Nors saulė mus svilinte svilina, nepasiduodame, nusprendžiame dar nukeliauti ir ant Gelerto kalno, nuo kurio atsiveria puiki panorama  į visą miestą. Po pusės miesto apžiūros, praktiškai nebejausdami kojų, užsukame į parduotuvę nusipirkti vengriškų gėrybių ir grįžtame į savo viešbutuką pailsėti. Buvo neapsakomai gerai išsimiegoti lovoje, nusimaudyti ir atsigauti, ryt keliausim toliau užkariauti Budapešto.

6 diena. Rugpjūčio 1 – oji, šeštadienis. Leidome sau ilgiau pamiegoti, atsikėlėme apie 9 val., vėl išvykstame į centrą. Ekskursiją tęsiame visai kitą įvaizdį turinčiame Pešte. Peštas - šiuolaikinis verslo, politikos, pramogų centras. Grožimės neogotikiniais Parlamento rūmais, kurie primena milžinišką gotikinę bažnyčią (juose yra 691 kambarys). Andrašy prospekte - Operos ir baleto teatras, didžiausia miesto bažnyčia - Šv. Stepono katedra, kurioje telpa apie 8000 tikinčiųjų. Bažnyčioje saugoma Šv. Stepono, pirmojo Vengrijos karaliaus, ranka. Apžiūrėję lankytinus objektus klaidžiojame miesto gatvelėmis, nusiperkame suvenyrų, pavalgome, vėl klajojame. Šiandien taip pat svilina nepakeliamas karštis, temperatūra arti 40 laipsnių, tad daug greičiau pasijaučia nuovargis.

Vakarėjant nusprendžiame šiek tiek anksčiau grįžti į viešbutį ir pailsėti. Pakeliui užsukame į parduotuvę, pasiimame lauktuvių vengriško vyno, jis čia labai pigus, šiek tiek vengriškų užkandžių, broliams – alaus, mamai – šokolado ir keliaujame ilsėtis. Aplankėme praktiškai visus lankomiausius ir garsiausius Budapešto objektus, kuriuos radome savo turėtoje knygutėje. Miestas tikrai sužavėjo, pakerėjo ir padarė didelį įspūdį, visada norėtųsi dar kartelį čia sugrįžti.

7 diena. Rugpjūčio 2 – oji, sekmadienis. Keliamės 7-8 val., papusryčiaujame ir išvykstame Kroatijos link. Turime įveikti nemažą kelio gabaliuko, tačiau kelionė neprailgsta. Pasiekiame ir Kroatijos pasienį, tačiau kažkaip neapsižiūrėjome, kur čia pasienyje išsikeisti valiutą ir patekome į Kroatiją, o čia netrukus turėjo prasidėti mokamos kelio atkarpos. Tad nusprendėm šiek tik nusukti šalutiniais keliukais ir kokiam miestuke susirasti bankomatą. Kaip tarėm, taip ir padarėm, šiek tiek pavažiavę užtikom tokį nediduką miestuką ir jo centre – bankomatą. Tada vėl sugrįžome į autostradą ir įsukom į mokamus kelius. Kelių atkarpos čia gana brangios, tačiau norėjosi šiandien kuo toliau nuvažiuoti, tad nusprendėme netaupyti. Po pietų pasiekėme savo pirmą tikslą Kroatijoje – Plitvicos ežerus.
Pirmiausia netoliese apsistojome kempinge (145 HRK – apie 70 Lt), o tada patraukėme į vieną gražiausių Europos nacionalinių parkų. Miškingame slėnyje, tarp dviejų kalvų grandinių - gausybė vandens krioklių, jungiančių įvairiame aukštyje išsidėsčiusius ežerus. Kaina 2 asmenims - 241 HRK, apie 115 Lt, tačiau vaizdai buvo verti sumokėtų pinigų. Pasijutome kaip tikrame rojuje, nieko panašaus niekada gyvenime nebuvau mačiusi, žodžiais net sunku apsakyti, kokie vaizdai aplink sukosi. Pakerėjo ežerėlių vandens skaidrumas, žuvų gausumas, pasakiškos smaragdinės spalvos, kriokliai ir kitos gamtos gėrybės. Parke praleidome apie 3 valandas, tačiau, manau, ten būtų ką veikti ir visą dieną, tačiau jau buvo vakaras ir parko darbo laikas ėjo į pabaigą, tad grįžome į kempingą. Tada statėme palapinę ir pirmąkart susidūrėme su Kroatijos žemės kietumu, tik įbedžiam kuolelį ir stop – akmuo, tai taip pražaidėm gerą valandą, kol pasistatėm savo palapinę. Na bet vargelį nuvargom, ir vėl labai nusikalę kritom miegoti. Oras ir toliau buvo fantastiškas, jau šiek tiek ir per karštas – apie 35-40 laipsnių karščio, bet vis geriau nei šaltis ir lietus.

8 diena. Rugpjūčio 3 – oji, pirmadienis. Šiandien turėjime tikslą – pasiekti Adrijos jūros pakrantę ir įsikurti kempinge poilsiui kelioms dienoms. Pirmiausia pasiekiame vieną seniausių Adrijos pakrantės miestų, kuris įsikūręs Zadaro pusiasalyje. Tik įvažiavus į miestą – nusigandome, buvo uždaryti mašinos langai ir pradėjome girdėti keistus garsus, kuriuos manėme skleidžia mūsų mašiniukas. Prisiminus jo gedimą Krokuvoje vėl pradėjome tikėtis kažko panašaus, jau abu žvalgėmės į autoservisus, tačiau pastatę mašiną ir išlipę iš jos supratome, kad šiuos garsus skleidė mūsų dar nepažinti gyviai – cikados.

Iš pradžių jų niekaip negalėjome pamatyti, nes jos labai prisitaiko prie gamtos spalvų, tačiau vėliau pavyko šias nenaudėles įamžinti. Nusiraminę, kad „reniukas“ sveikas, patraukėme į Zadaro miesto centrą pasižvalgyti. Pirmąkart išvydome kitokį miestą negu įprasta matyti Europoje, jis dvelkė savitumu, senove, kažkuo paslaptingu ir nepažįstamu. Miesto turguje nusipirkome ir batukus maudytis jūroje, kadangi buvom prisiskaitę, jog pakrantės čia akmenuotos, o jūros dugne gausybė jūros ežių (2 batų poros - 80 HRK, apie 40 Lt).

Toliau įspūdingu ir nemokamu pakrantės keliu vykstame į kempingo paieškas. Iš turimo žurnalo buvome nusižiūrėję kempingą – Jeziną, ten ir nusprendžiame vykti. Šiek tiek paklaidžioję, surandame kempingą, nieko daugiau nebeieškoję nusprendžiame ten ir apsistoti. Už 3 nakvynes sumokame 516 HR, apie 250 Lt, nors kempingu vėliau buvome šiek tiek nusivylę, prastesnis už visus anksčiau buvusius, tačiau turėjo ir privalumą – buvo ant jūros kranto, tad per daug nenusiminėme. Vėlgi turėjome didelių problemų su palapinės pastatymu, kadangi buvo labai sunku sukišti į akmenuotą žemę kuoliukus, na bet šiaip taip pasistatėme tą palapinę ir įsikūrėme. Kroatijoje kaip ir visuose kituose aplankytose šalyse vyrauja poilsiautojai olandai ir vokiečiai, čia nemažai buvo ir vengrų, dalis lenkų, va o lietuvių nesutikome.

Kadangi jau šiandien buvome nemažai nukeliavę ir pamatę, tai niekur ir nebevykome, poilsiavome kempinge, vaikščiojome pakrante, kuri mūsų lietuviškai akiai nebuvo labai maloni – cementinė, kur ją gali lyginti su lietuvišku smėliuku, tačiau vanduo pasakiškas – toks skaidrus, smaragdinis ir, aišku, maloniai šiltas. Vakare užkandžiaudami nukrypom į pesimistines nuotaikas, kad mūsų kelione jau persirito į antrąją pusę ir nenumaldomai artėja pabaigos link. Na bet kaip sakoma – nieko nėra amžino.

9 diena. Rugpjūčio 4-oji, antradienis. Keliamės apie 9 val., pusryčiai kempinge, šiandien nusprendėme nuvažiuoti į Šibeniką, garsėjantį nuostabiu senamiesčiu su įžymiąja katedra. Vaikščiojame po šį gražų ir jaukų miestuką. Sužavėjo siauros gatvytės su įvairiais skersgatviais, kapinaitėmis miesto centre, keliomis įspūdingomis bažnyčiom. Pabuvoję čia suvokėme kroatišką dvasią, pamatėme šiek tiek kitokį pasaulį nei įprasta. Buvom apžavėti tos savotiškos dvasios.

Be to, nusipirkome ir suvenyrų saviškiams į Lietuvą. Po miestelio apžiūros užsukome į parduotuvę nusipirkti paragauti kroatiškų gėrybių. Tiesa, maisto kainos čia tikrai didelės, tad stengėmės per daug neišlaidauti, šioje kelionėje šiek tiek taupėme ant maisto, kad galėtume kuo daugiau pamatyti. Vakarop grįžom į kempingą ir poilsiavome, maudėmės jūroje. Jau kelinta diena oras ir toliau buvo fantastiškas. Buvom visiškai atitrūkę nuo realybės ir nuo namų...

10 diena. Rugpjūčio 5-oji, trečiadienis. Šią dieną nusprendėm niekur nekeliauti ir beveik visą dieną pradrybsojom paplūdimyje, skaitėm knygą, žurnalus ir mėgavomės saulute, kuri ir toliau mus lepino, viskas buvo tarsi pasakoje. Labai džiaugėmės savo nuostabiausiomis atostogomis, mėgavomės kiekviena mums suteikta proga. Tačiau šiąnakt kilo tikras pragaras, siautėjo galingas lietus, žaibai ir perkūnija. Tai baimės man įvarė, guliu sau palapinėj ir nežinau, ką daryt – ar į mašiną pulti, ar dar ką, o draugas sau miega ramiausiai. Kad skels žaibas, rodos, visai šalia palapinės... Na bet nieko, išgyvenom ir tai, įdomiausia, jog čia ir tebuvo vienintelis lietus visos kelionės metu. Geriau net svajot negalėjai.

11 diena. Rugpjūčio 6-oji, ketvirtadienis. Rytas šiek tiek vėsesnis nei jau buvo įprasta, tačiau saulutė pamažu lenda, atrodo, audros net nebūta. Atsikeliam, papusryčiaujame, susipakuojame visą savo mantą ir išvykstame Austrijos link. Kroatijoje ir toliau nusprendžiame vykti mokamais keliais (sumokėjom 168 HRK, apie 80 Lt), kad šiandien kuo anksčiau pasiektume savo tikslą – Vieną. Kroatijos autostradose stebino labai ilgi tuneliai, iškasti per kalnus, anksčiau niekur tokiais neteko važiuoti, tad vėl gavome dozę naujų potyrių. Galiausiai privažiavome Slovėnijos pasienį, šiek tiek užtrukome eilutėje prie sienos, bet apsidžiaugėme, kad per ilgiausiai, pasieniečiai tik užmetė akį į pasus ir sėkmingai judėjome toliau. Slovėnijoje labai pasipiktinome kelių vinjetės mokesčiu – 15 eurų, nors pačios Slovakijos teritoriją pravažiavome vos per 1,5 val., na bet niekur nedingsi, judėti norėjos greičiau, tad susimokėjom duoklę keliams ir važiavom. Na kaip už tokią kainą tai bent kelias buvo geras. Nespėjus net pajusti jau prilėkėme ir Austrijos pasienį, čia vėl įsigijome kelių vinjetę, šįkart ne tokią brangią – 7,7 euro. Važiuojant šia šalimi negali nesigėrėti fantastiškais peizažais, pievų platybėm, tvarkingais mažyčiais miestukais, dailiom gatvytėm. Autostrada jau gana pagyvenusi, tačiau riedėjom be didesnių problemų, tik artėjant prie Vienos pastebimai daugėjo mašinų ir eismas intensyvėjo. Bet įveikėm ir šią atkarpą – ir štai mes Vienoj. Nakvynę buvome nusižiūrėję kempinge pačioje Vienoje. Vėlgi iškart suvokėme, kad be navigacijos Vienos nešturmuosi, daugybė keliaaukščių sankryžų ir viadukų, tačiau padedami savo navigacijos, kelią į kempingą radome iš karto, neteko pervažiuoti viso miesto, nes kempingas buvo labiau miesto pakraštyje. Taigi sėkmingai atvykome, susimokėjome už 2 nakvynes, jau paskutines mūsų kelionėje (48 eur.) ir gana jaukioje vietelėje, prie krūmokšnių, šalia olandų ir prancūzų pasistatėme savo palapinę. Inventorius Vienoje nepalyginamai tvarkingesnis ir geresnis nei buvo Kroatijoje ar Slovakijoje, jaučiasi tvarka ir disciplina. Kadangi jau vakarėjo, tai šiandien

nusprendėme į centrą nebevykti, apsižvalgėme aplinkui, pasižiūrėjom, iš kokios stotelės ir su kokiu autobusu pasieksim metro stotelę ir centrą. Kempingo administracijoje labai maloniai aptarnavo, gavome centro žemėlapį, autobusų maršrutus, tad laukėme rytojaus, kad galėtume apžiūrėti šį pasakišką miestą.

Džiugu, kad šalia buvo maisto parduotuvė, tad spėjome dar apsipirkti maisto ir kitų austriškų gardėsių (dievinu jų saldumynus), kadangi parduotuvės čia dirba tik iki 19:30-20:00. Grįžome į savo kempingą, aptarėme rytojaus lankytinus objektus ir nuėjome ilsėtis. Beje, šiandien oras taip pat buvo puikus, švietė saulutė, tačiau nebuvo ir per daug alinančio karščio, žodžiu –  idealu.

12 diena. Rugpjūčio 7-oji, penktadienis. Štai ir išaušo mūsų priešpaskutinė kelionės diena, stengėmės apie tai per daug negalvoti ir šiandien dar kuo daugiau pamatyti. Sėkmingai nuvykome iki metro stotelės, kur įsigijome visą dieną galiojanti bilietą visoms transporto priemonėms (1 bilieto kaina – 5,7 eur.). Na per dieną pavyko aplankyti visus lankomiausius objektus - Šv. Stepono katedrą, Hoher Markt4 km ilgio bulvarą - „ringą“, juosiantį visą senamiestį, Vienos Valstybės operą. Labai sužavėjo Austrijos Parlamentas - įspūdingas, neohelenistinio aikštės Anker laikrodį, žiedinį stiliaus statinys. Priešais - teisingumo deivės Atėnės fontanas. Miesto mero rezidencija - Rotušė apsupta gražaus parko.

Rotušės aikštėje šurmulys nenutyla nei dieną, nei naktį, nei žiemą, nei vasarą - čia vyksta įvairios parodos, mugės, koncertai. Įspūdingas Hofburgo rūmų kompleksas - tai 600 metų Habsburgų imperijos istorija. Rūmų kompleksą sudaro 2600 patalpų. Vienose įsikūrė prezidentūra, kitose - įvairūs muziejai: senovinių muzikos instrumentų, ginklų, etnografijos.

Visame pasaulyje yra žinomas Rūmų lobynas (Schatzkammer). Muziejuje sukauptos brangenybės, karališkos regalijos ir sakraliniai reliktai. Man, aišku, labai patiko Rožių parkas, kuriame žydėjo daugybė įvairiausių rūšių rožių. Senamiestyje eilinį kartą nusipirkome įvairių suvenyrų namiškiams. Apžiūrėję senamiestį ir Vienos širdį, nusprendėme dar nuvykti į toliau esančią Schönbrunn pilį ir didžiulę jos teritoriją. 

Ten pravaikščiojom kelias valandas, labai gražus parkas su dailiai nukirptomis gyvatvorėm, labirintais, zoologijos sodu ir įspūdingais gėlynais. Oras vėl buvo fantastiškas, labai žavėjo po parką lakstančios voveraitės, vieną ne tokią baugią nusifotografavau – labai mieli gyvūnėliai. Na po visų miesto apžiūrų vakare grįžom į kempingą savo paskutinei kelionės nakvynei. Viena tikrai nepaprasto grožio ir didingumu miestas, su draugu negalėjom apsispręsti, kas labiau patiko – Budapeštas ar Viena.

Aišku, šiandien jau šiek tiek jautėsi ir kelionės nuovargis, nebebuvo tokio didelio įkvėpimo kaip apžiūrinėjant Budapeštą, tačiau abu miestai skirtingi bei abu savotiškai žavūs.

13 diena. Rugpjūčio 8-oji, šeštadienis. Keliamės 6 val., šiek tiek užkandame ir išvykstame namo į Vilnių. Kelionės pradžioje buvome galvoje dar nakvoti Čekijoje, bet vėliau nusprendėme važiuoti tiesiai namo, tad šiandien laukė netrumpas kelelis. Nemažai užtruko, kol pagaliau išvažiavome iš pačios Vienos, nes aplinkkeliai užima tikrai ne vieną dešimtį kilometrų, tad, rodos, apie valandą vis sukomės šalia Vienos. Na bet neilgai trukus privažiavome ir Čekiją, ten vėlgi įsigijome kelių vinjetę – 220 CZK, apie 30 Lt ir važiavome toliau. Visą Čekiją taip pat gana greitai pervažiavome, keliai buvo neblogi, tik vietomis autostrada sudaryta iš tokių kaip blokelių, tad nuolat buvo girdėti tas nemalonu garsas, kai važiavome per tuos blokelių sujungimus. Dar prieš pietus pasiekėme ir mūsų mylimąją kaimynę Lenkiją. Iki Varšuvos buvo visai neblogas ir nemokamas kelias, tik vietom nustebindavo nei iš šio nei iš išlindę šviesoforai ir pėsčiųjų perėjos, tačiau susidorojome ir su tuo.

Buvome suplanavę sustojimą šalia Varšuvos viename iš didžiųjų prekybos centrų, kuriame šiek tiek apsipirkome, papietavome, pailsėjome ir patraukėme toliau namų link. Toliau gana nuobodokai be jokių didelių nuotykių temstant privažiavome ir pasienį. Dar pora šimtų kilometrų ir pagaliau apie 24 val. jau buvome namie. Labai džiaugėmės pagaliau galėję patogiai ištiesti kojas savo lovose, miegojom kaip kūdikiai...

Trumpas reziumė. Kelionė tikrai pasisekė puikiai, abu buvome labai patenkinti, išliko daug įspūdžių ir nuostabių akimirkų. Kelionės metu nuvažiavome apie 4300 km, išleidome apie 3500 Lt. Kelionėje padarytos nuotraukos ir toliau mus džiugina bei nukelia į tuos nuostabius kelionės laikus. Kadangi tai buvo pirmoji mūsų tokia didelė kelionė, tai įgavom daugiau patirties, matome, kad kartais reikėtų dar daugiau įdėti pastangų ruošiantis ir planuojant kelionę, smulkiau susižiūrėti visus norimus aplankyti objektus bei vietas. Be to, labai pasigedome kempinge kėdžių ir staliuko, tad vasaros pabaigoje juos įsigijome kitai vasarai. O šiaip buvome labai patenkinti, kad važiavome su mašina, kad patys buvome sau šeimininkai, nereikėjo nieko klausyti ir prie nieko derintis. Tai tiek žinių apie šią kelionę, kitąmet tikėkimės taip pat pavyks kur nors iškeliauti ir vėl pasinerti į nepaprastų pojūčių pasaulį. Apie keliones tikrai galima pasakyti – kartą paragavęs, negali sustot.