KELIONĖ NR. 2 LIETUVA – LENKIJA – VOKIETIJA – OLANDIJA – BELGIJA –LIUKSEMBURGAS – VOKIETIJA – LENKIJA – LIETUVA 2010-08-02 – 2010-08-11

Įžanga.
Taigi po pernykštės pirmos kelionės automobiliu į Kroatiją, šiemet abu su vyru vėl degėme noru kur nors lėkti. Anksčiau buvome brandinę mintį keliauti automobiliu į Prancūziją, tačiau vestuvės šiek tiek pakoregavo mūsų biudžetą, tad nusprendėme pasitenkinti dalele Vokietijos ir vadinamosiomis Beniliukso šalimis. Šiemet nusprendėme išmėginti keliavimą ne dviese, o keturiese, tad, įkalbinę brolį su žmona, leidomės į kelionę...

                                              
1 diena. Rugpjūčio 2 - oji, pirmadienis. Kelionė iš tikrųjų prasidėjo sekmadienį vėlai vakare. Siemens arenoje sudalyvavę įspūdingame Europos jaunių iki 18 metų krepšinio čempionato finale ir pasidžiaugę mūsiškių vaikinų pergale, iškart po čempionato, apie 23 val. sėdome į paruoštą mašiną ir išvykome į ilgai lauktą kelionę. Na vairuoti naktį nebuvo itin malonu, ypač Lenkijoje, kai auštant užeidavo stiprus rūkas. Tačiau tai šiaip taip įveikėme ir sulaukėme gražios ir saulėtos dienos. Pirmoji mūsų nakvynė buvo suplanuota kempinge Berlyno pakraštyje, tad tiesiu taikiniu, su trumpais sustojimais Lenkijoje, ten ir patraukėme. Lenkų keliams labai didelių priekaištų kaip ir neturėjome, visai neblogai sekėsi važiuoti, ypač džiugino atkarpėlė autostrados, už kurią teko sumokėti 36 zl. Su mašina vėlgi neišvengėme nedidelių pokštų. Netoli Vokietijos pasienio, po sustojimo degalinėje, mašina tiesiog neužsivedė, be to, oras apniuko ir pradėjo lynoti, darėsi visai nesmagu. Na bet mūsų vyrai ten šiek tiek pasikrapštė po kapotu ir pasirodo nieko rimto nebuvo, tiesiog kontaktų trūko, tad po gerų 15 minučių pajudėjome Vokietijos link. Tiesa, neužilgo sėdome į kamštį, nes lenkai stipriai tvarko kelius, atrodo, vyksta autostrados plėtimo darbai. Tad apie valandą slinkome vėžlio greičiu, tačiau galiausiai pasiekėme ir Vokietiją. Čia jau atsivėrė platūs keliai keleliai, tad galėjome pajudėti greičiau ir apie 16 val. pasiekėme Berlyną, navigacijos pagalba susiradome savo kempingą ir įsikūrėme. Diena Vokietijoje išsigiedrijo ir buvo labai karšta. Kempinge pasistatėme palapines, apsitvarkėme, šiek tiek užkandome iš namų įsidėto maisto ir patraukėme į miesto centrą pasižvalgyti. Mašina pavažiavome apie 10 min. kelio iki artimiausios S-Bahn stotelės ir įsigiję bilietus, judėjome centro link. Kadangi mes su vyru Berlyne buvome prieš 3 metus, tai šis miestas nebuvo visai nepažįstamas, pirmiausia nusprendėme patraukti ten, kur anąkart neteko pabuvoti – į Olimpinį stadioną, kuris labai domino ir sporto maniakus – mano brolį su žmona. Buvo tikrai įspūdinga po jį pasivaikščioti ir pasižvalgyti, tačiau pradėjome justi pirmus nuovargio simptomus. Be to, labai negailestingai ir kaitriai tebespigino saulė, nors jau po truputį vakarėjo. Po stadiono apžiūros patraukėme į Potsdamerplatz, apžiūrėjome Berlyno sienos likučius, per Holocaust-Mahnmal – paminklą žydams patraukėme link Brandenburgo vartų. Nors ir buvau čia antrą kartą, bet įspūdis buvo nemažesnis, šis miestas turi kažką tokio, kas patraukia ir užburia. Čia pasižvalgėme po pagrindinę aikštę, pasifotografavome ir pajutome, kad išsenka paskutiniai mūsų jėgų likučiai. Tad dar užsukome į maisto prekių parduotuvę pasigriebti vokiško alaus ir patraukėme poilsio į kempingą. Susėdę į patogias, po pernykštės kelionės įsigytas kėdes, atsikimšę vokiško alaus, mėgavomės šiltu vakaru ir šaltu alumi. Šiek tiek pasišnekučiavome griuvome savo pirmam miegui po ilgų valandų, praleistų kelyje. Turbūt nereikia nė sakyti, kad miegojome kaip kūdikiai iki pat ryto. Tikrai ilga ir turininga pirmoji diena, tačiau po jos supratome, kad kitą kartą visgi protingiau būtų per daug neužsigriebti pirmai dienai ir tiesiog iš namų išvykti taip, jog atvykus į vietą galėtum iškarto eiti miegoti ir išsiilsėti, o ne stengtis dar apibėgti daugybę lankytinų vietų, nes po kurio laiko ir pojūčiai atbunka. Tai mums buvo pamoka kitam kartui.



 2 diena. Rugpjūčio 3 - oji, antradienis. Rytą nubudus pirmieji garsai buvo lietaus barbenimas į palapinės stogą. Aišku, išgirdus šiuos garsus nuotaika buvo ne pati geriausia, o išlindus iš palapinės ir pamačius, kad dangus visiškai apsitraukęs, dar liūdniau paliko. Na bet diena suplanuota, turime daug ką pamatyti, tad kempinge tikrai nesėdėsime. Sėdame į mašiną, pavažiuojame iki tos pačios artimiausios S-Bahn stotelės ir įsigiję bilietus, patraukiame į Potsdamą. Po 20 min kelio traukinuku, atsiduriame miestuko stotyje. Mūsų laimei, nors dangus visiškai užsiniaukęs, tačiau lietus liovėsi, skubame lankyti miesto įžymybių - Schloss Sanssouci, Holländisches Viertel, Altes Rathaus - Potsdam Forum ir kt. Miestukas tikrai labai jaukus, nuostabūs Schloss Sanssouci sodai. Pietums sušlemštėme nuostabius kebabus (su vyru jų baisiai buvome išsiilgę nuo studijų laikų, nes Lietuvoje tokių nėra). Po to patraukėme atgal į Berlyną. Šį kartą nuvykome į Alexanderplatz, pasivaikščiojome pagrindine gatve - Unter den Linden, įsigijome suvenyrų, dar užsukome į keletą parduotuvių ir patraukėme atgal į kempingą, nes vėl pradėjo gana smarkiai lyti. Gaila, kad oras šiek tiek pagadino dieną, tačiau vis tiek ją gana turiningai praleidome. Grįžus į kempingą lietus vėl aprimo, netgi iš po debesų išlindo saulutės spindulėlis, tad vėl sukritę į savo krėslus mėgavomės vokiškomis gėrybėmis ir geru oru bei planavome rytdienos maršrutą, tikslas – Hamburgas. Po visų dienos aptarimų ir tolesnių planų sudėstymo, vėl saldžiai sumigome. Ramybę naktį šiek tiek patrukdė vokiečių paaugliai, apsistoję greta ir iki vėlumos ūžę, tačiau pagaliau ir jie nurimo, sėkmingai sulaukėme kito mūsų kelionės ryto.

 
3 diena. Rugpjūčio 4 - oji, trečiadienis. Papusryčiavę nieko nelaukdami iškeliavome Hamburgo link. Neskubėdami miestą pasiekėme per 3,5 val. Pirmiausia vykome tiesiai į kempingą, kurį buvome nusižiūrėję pačiame mieste. Jis buvo nedidukas, bet atvykus po pietų vietų dar buvo, tad išsirinkome visai neblogą vietelę pavėsyje po medžiais. Iš karto pasistatėme palapinę, užkandome ir patraukėme į miestą. Kempinge gavome miesto žemėlapį ir išstudijavome, kad iki metro galime nueiti pėsčiomis, taip ir padarėme, tik 15 min. kelio ir mes jau skriejame metro į miesto centrą. Jau namie buvome išstudijavę, kad apsimoka pirkti Hamburgcard, kuri galioja kaip transporto bilietas ir dar suteikia nuolaidų lankantis muziejuose. Pirmiausia atvykome į Hamburgo rotušės aikštę, čia šurmuliavo daugybė turistų, apsilankėme rotušėje, pavaikščiojome senamiesčio gatvelėmis, nuėjome pėsčiomis iki Der Michel bažnyčios, į kurią pasiryžome užkopti laiptais. Na jau įpusėjus kopimui su broliene pradėjome jaustis šiek tiek nepatogiai, bet šiaip taip maršrutą užbaigėme, nuo stogo atsivėrė nuostabi panorama, net nesinorėjo leistis žemyn. Na šįkart buvome protingesnės ir nusileidome su liftu, vyrai įsismarkavę nubėgo laiptais. Na po tokio sporto, norėjosi kažko ramesnio, tad toliau nukeliavome į Der Hamburger Hafen – į uostą, vaikščiojome pakrante, grožėjomės nuostabiais vaizdais, perėjome per po upe įrengtą tiltą, kuris taip pat padarė nemažą įspūdį, buvo sunku patikėti, kad esame po upe. Iš kito Elbės kranto taip pat atsivėrė gražūs vaizdai į visą senamiestį su daugybe bažnyčių bokštų. Šiek tiek pasigrožėję šiais vaizdais, tuo pačiu Elbės tuneliu grįžome į miesto centrą, dar pasivaikščiojome po senamiestį, įsigijome simbolinių suvenyrų, užsukome į kelias parduotuves, nusipirkome maisto, alučio ir grįžome pavakaroti į kempingą. Čia jau buvo užpildytos visos vietos, šalia įsikūrė baisiai jau triukšmingi lenkai, iki pat vėlumos nedavę užmigt su savo keiksmais, barniais ir šūkaliojimais, pasišlykštėjome jais. Na bet vakaro jie mums nesugadino, aptarę dienos įvykius ir numatę planus rytojui, sumigome.
Dar negaliu nepapasakoti Hamburge prasidėjusių mūsų nuotykiu su "super duper" virduliu. Čia kempinge nusprendėm dėl vienos nakvynės elektros atskirai nepirkti, galvojome, kad vakare vienąkart ir pusryčiams arbatai vandens užsikaisime tiesiog prausykloje. Tačiau mūsų virdulys-žudikas sugebėjo pradanginti elektrą visame kempinge, jau buvo pradėję temti, tad kai kam ir maudyti teko tamsoje. Dar iš pradžių kažkaip iki galo ir nesupratome, kad kaltas virdulys, tuo galutinai įsitikinome tik Amsterdame, na bet apie viską iš eilės.

 4 diena. Rugpjūčio 5 - oji, ketvirtadienis. Išaušo jau 4 –oji mūsų kelionės diena, ech kaip greitai bėga tas laikas, nesustabdysi tu jo, nors tu ką. Šiandienos planas – aplankyti Brėmeną ir pasiekti Olandijos miestą Nijmegen, kuriame numatyta nakvynė pas draugę. Nuo Hamburgo iki Brėmeno vykome tik geros 1,5 val. Įvažiavę į Brėmeną mašiną vėlgi palikome miesto pakraštyje ir iki centro važiavome su vietiniu tramvajumi, po 20 min. kelio buvome centre. Senamiestis toks nedidukas, bet labai jaukus, ramiai pasivaikščiojome, aplankėme katedrą, porą bažnyčių. Ilgai užtrukome, kol suradome miesto simbolį – garsiuosius Brėmeno muzikantus, nors jie buvo visai panosėje. Na kaip priklauso, nusifotografavome, įsigijome keletą suvenyrų, užkandome, dar pasivaikščiojome po miestą ir po pietų išvykome Olandijos link. Po 3,5 val. kelionės pasiekėme ir savo tikslą – Nijmegen miestą Olandijoje. Čia visai neseniai su vietiniu olandu meilės lizdelį susuko mano buvusi kambariokė ir draugė. Labai džiaugėmės, kad po kelių nakvynių kempinge vieną naktį galėsime pailsėti ir išsimiegoti po stogu, o ką jau kalbėti kaip smagu buvo susitikti ir su drauge. Vakare dar visi išsiruošėme po olando mums suorganizuotą mini ekskursiją Nijmegene. Ir mus visus keturis šis miestukas labai sužavėjo, tikrai labai jaukus senamiestis, gražios gatvelės, nuostabi ir romantiška prieplauka. Mūsų vyrukai labai susidomėjo vietine „Raudonųjų žibintų“ gatvele, kurią vietinis olandas mums parodė. Grįžę vakare dar visi smagiai pavakarojome, pasidalinome įspūdžiais ir griuvome miegoti, rytoj mūsų laukia Amsterdamas.
  


   

5 diena. Rugpjūčio 6 - oji, penktadienis. Papusryčiavę, atsidėkoję ir atsisveikinę su draugais, patraukėme į Amsterdamą. Vos 1,5 val. kelio ir mes jau Amsterdamo prieigose. Tenka pervažiuoti per didžiąją dalį miesto, kol pasiekėme numatytą kempingą. Pastarasis pasirodo yra iš tikrųjų milžiniškas, tačiau nelabai jaukus. Nepatiko tai, kad mašinas reikėjo statyti atskirai aikštelėje, o palapines atskirai pievoje, visur būdavo daug patogiau, kai mašina stovi šalia, na bet tikslas čia aiškus – sutalpinti kuo daugiau žmonių. Na bet išsirinkome visai padorią vietelę ir pasistatėme savo palapines, oras pasitaikė fantastiškas, skaisčiai švietė saulutė, jokių debesėlių. Dar pačiame kempinge įsigijome transporto bilietų ir pėsčiomis nuėjome iki metro stotelės (čia vienas iš didžiausių šio kempingo pliusų). Stotelėje iš karto paliko šiek tiek nejauku, nes pasirodo, čia kaip tik juodaodžių kvartalai, gal kokias 5 stoteles vieninteliai keleiviai ir buvo minėtieji juodaodžiai. Aš pirmąkart jų tiek daug mačiau vienoje vietoje, tad iš pradžių pasijutau kaip filme, na bet po truputį su vaizdeliais apsipratome, artėjant link centro tautinė įvairovė tik didėjo. Išlipus pagrindinėje Amsterdamo stotyje, iš pradžių vėlgi netekau amo. Dar nebuvau mačiusi tokios didžiulio žmonių knibždėlyno ir įvairovės, net galva sukosi nuo emocijų antplūdžio. Pirmiausia kažkaip pajutau nesaugumo jausmą, savo rankinę prispaudžiau arčiau savęs, na bet po kurio laiko daugiau ar mažiau apsipratau. Taigi, kadangi oras buvo puikus, nusprendėme nieko nelaukiant nusipirkti bilietus į paplaukiojimą kanalais ir neprašovėme, nes kitą dieną oras netikėta subjuro. Kiekvienas sumokėjome po 12,5 eur. ir jau sėdėjome jaukioje valtyje. Na pasiplaukiojimas tikrai labai patiko, per valandą apiplaukėme pagrindinius kanalus ir pamatėme miesto vaizdą, kuris buvo gana malonus. Plaukiant pūsdavo švelnus vėjelis, gidas keliomis kalbomis pasakojo apie pagrindinius turistinius objektus. Pasiplaukiojimu likome sužavėti. Toliau nusprendėme patraukti į miesto širdį ir pasivaikščioti Amsterdamo gatvėmis. Čia jau jokios romantikos nebeliko. Gatvėse pilna šiukšlių, kaip supratome, čia jas taip sukrauna rytiniam išvežimui, na bet vaizdelis žiaurus, kai visam mieste šiukšlių maišų primėtyta. Žmonių didžiuliai srautai, aišku, daugiausiai turistai, neaišku ar vietinių iš viso ten buvo. Prasiėjome pagrindinėmis gatvėmis, vyrai baisiausiai troško kuo greičiau nulėkti į „Raudonųjų žibintų“ kvartalą, tad šiek tiek vakarėjant ten ir patraukėme. Man su broliene buvo ne ką mažiau įdomu pasižiūrėti į įvairaus plauko merginas, vyrams leidome žengti pirmiau mūsų, o mes šiek teik atsilikusios sekėm iš paskos. Na buvo žavus stebėti, kaip merginos žvejoja klientus ir kaip patys klientai renkasi sau merginas vakaro nuotykiui. Vaizdelis tikrai savotiškas, mums buvo labai smalsu, tad ten pavaikštinėjome gana netrumpai. Visas miestas „kvepėjo“ rūkomos žolės aromatu, kurios galėjai įsigyti ir paragauti ant kiekvieno kampo, tačiau mes kažkaip susilaikėme, jau pakankamai apsvaigę jautėmės vien nuo jos kvapo. Po visko susiradome maisto parduotuvę, nusipirkome olandiško alučio, sūrių ir kitų skanėstų ir grįžome į kempingą. Ten veiksmas taip pat vyko pilnu tempu, praktiškai kiekvienoje palapinėje buvo rūkoma žolė, žmonės atsipalaidavę ir plaukiojantys, daugiausiai paaugliai ir studenčiokai, mes jau pasijutome net šiek tiek per „seni“ šiam kempingui. Na bet taip pat smagiai prasėdėjome iki pat vėlyvo vakaro besišnekučiuodami ir beragaudami olandiškas gėrybes. Po visko nuėjome miegoti, rytoj laukia dar viena diena Amsterdame.
Toliau tęsiama mūsų istorija su virduliu-žudiku. Šiame kempinge norėjome prisijungti prie elektros, tačiau neturėjome čia reikalingo adapterio, tai vėl pagalvojome, kad arbatos ar sriubos užsipilti galėsime vandeniu, užvirintu mūsų nuostabiu virduliu tiesiog prausykloje. Mūsų vyrai su šiuo virduliu prasiautė pro kelias prausyklas ir visur išmušdavo elektrą, jau po kempingą dviračiu važinėjantis prižiūrėtojas į mus pradėjo šnairai žiūrėti, o mes dar pasiskundėme, kad šalia mūsų prausykloje dingusi elektrą, ją sutvarkė, o mes vėl opa, ir nebėra. Vandens tą dieną taip ir negavome, kol vakare neradome prie vieno kemperio laisvo normalaus elektros lizdo, ten užsivirinome išsvajoto vandens. Keisčiausia, kad toliau Belgijoje virdulys vėl tarnavo puikiai, kol galutinai nesupokštavo Vokietijoje.


6 diena. Rugpjūčio 7 - oji, šeštadienis. Tik nubudus rytą nuotaika buvo sugadinta, nes be sustojimo pliaupė lietus ir pragiedrulių nesimatė visai. Na bet tai mūsų neatbaidė nuo tolesnio Amsterdamo užkariavimo, šiandien dar turėjome, kur palakstyti ir į ką pažiūrėti. Su vyru nusprendėm aplankyti Madame Tussaud vaškinių figūrų muziejų, nes aš jame nebuvau niekur buvusi. Nors bilietai buvo nepigūs, bet pamatyti visa tai buvo visai įdomu. Tad atstovėję nemažą eilutę prie bilietų, patekome į vidų. Pamatyti pamatėme, bet labai jau sužavėti nelikome. Po muziejaus apžiūros nusprendėme toliau pavaikščioti Amsterdamo gatvelėmis, nors ir pliaupiant lietui, kuris kartais šiek tiek aprimdavo, kartais vėl įsisiautėdavo. Na ir mums taip bevaikštant papuolėme į tikrų tikriausią gėjų paradą. Kanalais nustatytu maršrutu viena už kitą margesnės ir spalvingesnės plaukė bešokančių ir bedainuojančių gėjų valtys, laiveliai ir kitos vandens transporto priemonės. Na pamatyti tokį vaizdelį buvo tikrai įdomu, pakerėjo visų gera nuotaika, atsipalaidavimas, visi žmonės (ne tik gėjai) šventė ir linksminosi. Turbūt mano akyse Amsterdamas visada išliks kaip beribės laisvės, atsipalaidavimo ir šėlsmo miestas. Po visų linksmybių dar apžiūrėjome keletą norimų aplankyti objektų ir vakarop grįžome į kempingą. Čia pavakarieniavome sulindę į palapinę, nes lietus vis dar pliaupė, tai tokiu oru sėdėti palapinėje tikrai jokio komforto, na bet niekur nedingsi. Pačiam vakare jau šiek tiek pragiedrėjo, tad vėl smagiai pasėdėjome lauke, pasišnekučiavome ir sumigome. Rytoj užkariausime Belgiją.

  7 diena. Rugpjūčio 8 - oji, sekmadienis. Šįryt nubudus nudžiugino maloni ankstyvos saulutės šiluma. Susipakavome savo dar šiek tiek drėgnas palapines, susirinkome visus daiktus ir pajudėjome Belgijos link. Pirmiausia turėjome pasiekti ir aplankyti Gentą. Kadangi buvo sekmadienis, tai savo mašiną palikome aikštelėje visai šalia centro ir nemokamai. Pirmiausia nukeliavome į turistų informacijos centrą ir gavome puikų miestuko centro žemėlapį su visais lankomais objektais. Tad šiuo maršrutu ir patraukėme. Mus visus šis miestelis tikrai pakerėjo – labai jaukus, malonus akiai ir širdžiai. Nuo Šv. Mykolo tilto išvydome puikią miesto panoramą su bažnyčių bokštais, dantytų gynybinių sienų bokšteliais, Flandrijos grafų pilimi ir žaviais gildijų pastatais. Pasivaikščiojome Graslei krantine, kur pastatyta nuostabių, subtiliomis spalvomis nudažytų, gracingų formų ir turtingai dekoruotų namų. Be to pataikėme į žuvies ir paukščių turgų, nors nieko pirkti neketinome, bet pasižvalgyti buvo įdomu. Dar gerą valandėlę paklaidžiojome senamiesčio gatvelėmis, kuris nėra labai didelis, tačiau nuostabiai jaukus. Kupini gerų emocijų nenoriai palikome šį miestą ir patraukėme į kitą Belgijos perlą – Briugę - vieną geriausiai išlikusių viduramžių miestų Europoje, o Belgijoje - labiausiai turistų lankomą miestą. Tai miestas-muziejus, kurio centras - Didžioji turgaus aikštė su Varpo bokštu, iš kur (pakilus 336 laiptelius) galima apžvelgti upių ir kanalų išvagotą miestą. Maloniai pasivaikščiojome po senamiesčio gatveles, aplankėme keletą bažnyčių - Dievo Motinos ir Šv. Išganytojo, Šv. Kraujo ir Šv. Jokūbo. Mieste taip pat labai gausu kanalų, kuriais galima paplaukioti ir kurie sukurią nuostabų miesto vaizdą. Net sunku pasakyti, kuris iš dviejų šiandien aplankytų miestų mums labiau patiko, nes jie kažkuo panašūs, bet kartu ir skirtingi. Gentas labiau žavėjo tuo, kad ten mažiau turstų, miestukas pasirodė šiek tiek jaukesnis. Nakvynę buvome suplanavę kempinge pačioje Briugėje, bet, deja, vietų ten jau nebebuvo. Tad pasitarę nusprendėm judėti Briuselio link, kurį šturmuosime rytoj ir apsistoti kempinge jau visai netoli Briuselio. Tik valanda kelio ir mes jau kempinge, kuris labai nuošaliai nuo pagrindinių kelių, nedideliame miestelyje gamtos apsuptyje. Šis kempingas labai patiko, buvo ramus, nuostabioje vietoje ir labai pigus. Tad pasistatę palapines dar išėjome pasigrožėti miesteliu, kurio prieigose tyvuliavo didelis ir gražus ežeras, tad vakarą maloniai praleidome prie vandens. Po dienos nuotykio miegojome labai saldžiai.


 
8 diena. Rugpjūčio 9 - oji, pirmadienis. Puikiai išsimiegoję, lepinant geram orui ir saulutei, susitvarkėme ir patraukėme Briuselio link. Iki jo vykome gal tik kokį pusvalanduką, šiek tiek užtrukome, kol privažiavome arčiau centro ir suradome didžiulį parkingą, kuriame ir palikome savo automobilį. Na ir pėstute patraukėme į miesto centrą. Aplankėme Didžiąją aikštę, apsuptą gildijų namais, apžiūrime miesto Rotušę, Karališkuosius rūmus. Taip pat pavargstame, kol surandame vadinamąjį miesto simbolį – besišlapinantį berniuką, kuris tuo metu buvo dailiai papuoštas rūbeliais. Na dar pašmirinėjome Briuselio gatvėmis, aplankėme porą gražių parkų, pailsėjome jaukiai ant suoliuko, užkandome ir tęsėme savo kelionę į Liuksemburgą. Briuselis kaip miestas mums kažkaip labai didelio įspūdžio nepaliko, na bet čia tik mūsų nuomone. Iš Briuselio 2,5 val. ir mes jau Liuksemburgo prieigose, atvykstame į iš anksto susirastą kempingą. Pastarasis mums taip pat labai patiko, buvo itin tvarkingas, kiekviena teritorija palapinėms atitverta krūmeliais, be to, tai buvo pigiausias kempingas visos kelionės metu, šito tai tikrai nesitikėjome. Vėliau pastebėjome, kad ir dyzelis čia kainavo keliais centais pigiau negu Lietuvoje tuo metu. Kadangi oras buvo fantastiškas, tad greitai susistatę palapines, puolėme apžiūrinėti miesto. Gerai, kad sugalvojome arčiu miesto centro pavažiuoti mašina, nes už parkingą sumokėjome tik už pusę valandos, nuo 18 val. jis jau buvo nemokamas. Tad nuo ten pėstute pasileidome į Liuksemburgo tyrinėjimą. Čia aplankėme Hercogų rūmus, D’Armes ir Viljamo aikštes, Katedrą, Šv. Jono bažnyčią. Labai patiko ir sužavėjo Petrusės slėnio parkas ir kazametai. Nuo įvairių tilto vietų atsiveria nuostabios panoramos į miestą ir parką. Liuksemburgas labai žalias miestas su nuostabia gamta ir gražiai sutvarkytais parkais, gėlynais, jaukiomis ir švariomis gatvelėmis (neteko pamatyti, ar tikrai gatvės yra plaunamos šampūnu, kaip buvo tekę girdėti). Kaip ir priklauso įsigijome keletą suvenyrų, padarėme keletą gražių nuotraukų su nuostabiais vaizdais, pasmaguriavome nuostabaus skonio ledais, pašmirinėjome po įvairiausias Liuksemburgo gatveles ir skverelius. Pilni įspūdžių jau temstant grįžome į savo kempingą ir griuvome miegoti. Rytoj jau prasideda didysis judėjimas namų link. Prieš užmiegant apėmė nostalgija, kad kas gera, viskas taip greitai baigiasi...

9 diena. Rugpjūčio 10 - oji, antradienis. Pabudę gana anksti ryte, nieko nelaukdami susipakavome daiktus ir patraukėme Vokietijos link. Mūsų tikslas – nedidelis Vokietijos miestelis Bavarijos šiaurėje, netoli Čekijos sienos – Hof. Tai mano Erasmus studijų mietas, kurį prisimenu su dideliais sentimentais. Čia buvau iš anksto suderinusi ir užsirezervavusi nakvynę bendrabutyje, kuriame aš ir gyvenau anksčiau. Tik pajudėjus iš kempingo vėl šiek tiek sugalvojo papokštauti mūsų mašina. Pasirodo, kažkas atsitiko su mūsų stabdžių lemputėmis ir jos gale ištisai švietė, nors stabdžiai net nebuvo jungiami. Apie šią problemą sužinojome, kai stovint prie sankryžos mums į langą intensyviai belsti pradėjo vienas vietinis gyventojas. Iš pradžių nesupratome, ko jis nori, nes kalbėjo prancūziškai, o šios kalbos nė vienas iš mūsų nemokame, bet gestais ir visokiais judesiais jis mums parodė, kokia problema. Na mes jam padėkojome, sustoję degalinėje kažką pajudinome, atrodo užgeso, bet vėliau, keliaujant per Lenkiją, iki pat namų ir grįžome su degančiais stabdžių žibintais. Šiandien teko įveikti apie 600 km, tad Hofą pasiekėme jau po pietų. Tikslas šiame miestelyje buvo pasivaikščioti po gatveles, kuriose prieš 3 metus kasdien sukdavau ratus ir šiek tiek apsipirkti, nes kaip tik buvo išpardavimų metas, o per išpardavimus drabužiai ir kosmetika čia gerokai pigesni nei Lietuvoje. Be to, norėjosi nupirkti dar šiek tiek lauktuvių namiškiams. Kadangi parduotuvės čia dirba iki 19-20 val., tad tik atvykę į bendrabutį, nieko nelaukdami palikę daiktus leidomės į miesto centrą. Ech, kaip man buvo smagu ir jauku vėl grįžti į šį miestuką, vėl pabuvoti universitete ir bendrabutyje, kuriame praleidau beveik 5 mėnesius. Kaip smagu buvo vėl prasieiti jaukiomis, švariomis ir tvarkingomis gatvelėmis, aplankyti taip pamėgtas parduotuves ir įsigyti nepakartojamų vokiškų skanėstų. Mano širdžiai čia buvo tikras eliksyras, net trumpam užsimiršau, kad mūsų kelionė jau visai baigiasi...
Na po visų klajonių grįžę į bendrabutį aišku užsimanėme užsikaisti arbatos ir ką Jūs manote, mūsų virdulys žudikas, puikiausiai veikęs tiek Belgijoje, tiek Liuksemburge, čia vėl iškrėtė piktą pokštą – pradanginome elektrą dalyje bendrabučio patalpų ir kadangi jau buvo vėlu, niekas mums pagelbėti nebegalėjo. Teko pavalgyti be arbatos ir nusimaudyti be šviesos. Tik grįžę į Lietuvą savo stebuklingąjį virdulį išmetėme į šiukšlyną, gal jau užteks jo sukeltų nuotykių.

10 diena. Rugpjūčio 11 - oji, trečiadienis. Ech, kaip buvo gera po šitiek dienų, praleistų palapinėje, normaliai išsimiegoti patogioje lovoje. Na bet vartytis lovoje nebuvo kada, nes prieš akis laukė mūsų mylimoji kaimynė Lenkija su savo keliais ir takeliais. Tad nieko nelaukę apie 8 val. pajudėjome Lenkijos link. Pavažiavus netoli nuo pasienio, patekome į didžiulį kamštį, pasirodo buvo įvykusi didelė avarija ir užblokuotas visas kelias, tad apie porą valandų teko praleisti nepajudant iš vietos. Na bet įveikėme šią atkarpą, pasiekėme sostinę Varšuvą. Buvome nusprendę valandžiukei sustoti viename iš prekybos centrų Varšuvos priemiestyje, kur užkandome ir šiek tiek apsipirkome bei tęsėme kelionę toliau. Be didesnių nuotykių, ramiai ir saugiai vairuodami apie 1 val. nakties pasiekėme Vilnių. Mūsų kelionė buvo baigta.

Apibendrinimas. Kelione kaip ir pernai likome labai patenkinti. Lyginant su pernai metų kelione gal šiek tiek pasigedome gamtos vaizdų ir įvairovės, nes daugiausia lankėmės vien miestuose. Kelionės metu nuvažiavome apie 4500 km, išleidome 4 asmenims apie 5200 Lt. Kelionėje padarytos nuotraukos primena nuostabius kelionės laikus. Šiemet išbandėme šiek tiek kitokį keliavimo būdą, t.y. ne dviese, o keturiese, tad galime pasidžiaugti, kad leisti vakarus kempinguose kompanijoje tikrai daug smagiau. O šiaip kaip ir pernai buvome labai patenkinti, kad važiavome su mašina, kad patys buvome sau šeimininkai. Aišku, kas kartą vis rizikuoji, kad kažkas gali nutikti su automobiliu, ypač kai jis jau nebėra labai naujas, tačiau kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Kadangi vykome keturiese ir visi daiktai niekaip netilpo į bagažinę, papildomai išsinuomojame ir stogo bagažinę, kurioje puikiai sutilpo visi likusieji daiktai. Tai tiek žinių apie šią kelionę, kitąmet tikėkimės taip pat pavyks kur nors pakeliauti, nes be šito jau darosi sunku gyventi...

KELIONĖ NR. 1 (LIETUVA – LENKIJA – SLOVAKIJA – VENGRIJA – KROATIJA – SLOVĖNIJA – AUSTRIJA – ČEKIJA – LENKIJA – LIETUVA) 2009-07-27 – 2009-08-08

1 diena. Liepos 27 - oji, pirmadienis. Nors gyvenime mes abu užkietėję pelėdžiukai, tačiau tai mums nesutrukdo atsikelti 2 val. nakties ir pajudėti savo svajonių link. Kaip sakoma – anksti kėlęs, nesigailėsi, taip mes ir padarėme, tad jau pradėjus švisti buvome peržengę mūsų mylimą kaimynę – Lenkiją. Šios dienos mūsų tikslas – pasiekti Krokuvą. Tad judėjome pamėgtais lenkų keliukais, viskas klojosi neblogai, kol nepasiekėme remontuojamos kelio atkarpos, kuria teko judėti gana lėtai. Tačiau nepaisant to, jau apie 14 val. pasiekėme Krokuvą ir Wieliczka, kurioje norėjome pamatyti garsiąsias druskų kasyklas. Pasiekti tai pasiekėme, tačiau pokštauti pradėjo mūsų mylimas „reniukas“ ir pradėjo leisti kažkokius nelabai malonius garsus, nuotaika abiems krito – pirma diena ir jau nesklandumai. Sustojome

Wieliczkoje prie prekybos centro, draugas bandė mašiniuke kažką pažiūrėt, tačiau ne mūsų galioje buvo kažką suremontuoti. Tad nusprendėme pabaigti įvykdyti šios dienos planą – aplankyti druskų kasyklas, o tada jau rūpintis mašina. Taigi pasileidome pėstute ieškoti kasyklų, radome nesunkiai, nusipirkome bilietus ir patekome į milžiniškus požemius. Kartu su mumis grupėje papuolė dar ne viena lietuvių šeima, ir šiaip žmonių buvo labai daug. Pati kasykla padarė nemažą įspūdį, tikrai vertas dėmesio objektas. Na po pasivaikščiojimų kasykloje grįžome prie mašiniuko, nusprendėm važiuoti į viešbutį, kurį buvome iš anksto užsirezervavę (Hotel Artur). Atvykę į viešbutį pasiteiravome apie autoservisą mūsų „reniukui“, pasitaikė labai malonus ir paslaugus lenkiukas, draugas ten su juo susitarė dėl mašinos pataisymo, rytoj žadėjo pakviesti pažįstamą meistrelį. Tad šiek tiek aprimome, ir nusprendėme dar nukakti iki Krokuvos centro. Čia jau buvome prieš porą metų, miestas anąkart mums labai patiko. Šįkart irgi buvo malonu pasivaikščioti dailiom Krokuvos gatvelėm, vietomis man primenančiomis ir Vilniaus senamiestį. Vakare dar nusipirkome lenkiškų gėrybių ir pavakarieniavom viešbutyje. Po pirmos intensyvios dienos buvome žiauriai nusikalę, patogioje lovoje miegojome kaip kūdikiai. Nesigailėjome apsisprendę pirmą nakvynę praleisti viešbutyje, nes po ilgos kelionės poilsio tikrai norėjosi, ypač draugui, nes jis visą kelionę vairavo vienas.

2 diena. Liepos 28 – oji, antradienis. Atsikeliame gerai pailsėję ir išsimiegoję apie 8 val. Kaip tik atvyksta vietiniai meistriukai ir nusivaro mūsų „reniuką“, palieka šiek tiek neramu, kad taip mašiną atidavėm, bet tikimės viskas bus gerai, ir po valandžiukės mūsų mašina jau laukia viešbučio kieme, sutvarkyta ir kaip nauja. Labai apsidžiaugiame, kad sumokėti tereikėjo 100 zl., tad per daug nenukraujavę išvykstame Slovakijos link. Pasienyje sustojame ir įsigyjame kelių vinjetę Slovakijos keliams (kainavo 4,9 eur.) bei judame toliau. Pirmasis sustojimas - Oravos pilis, įsigyjame bilietus ir patenkame su grupe į pilį, tačiau keistoka buvo tai, jog mes ir keli kiti užsieniečiai papuolėme su slovakų grupe, o pasiskaityti kitom kalbom galėjome tik gautame lankstinuke arba iškabintose lentelėse bei padėtose knygose. Kaip pirmas lankomas objektas, tai buvo visai nieko, iš pilies matomi gražūs vaizdai, tačiau patys turtai pilies viduje mūsų nesužavėjo, nusprendėm, kad daugiau kažko panašaus nelankysime. 

Po pilies apžiūrų susiruošėme į kempingo paieškas. Namie jau buvom nusižiūrėję keletą vietelių, tereikėjo išsirinkti vieną iš jų. Nusprendėm vykti į vieną iš didesnių – Liptovsky Trnovec, ten nuvažiavę apsižvalgėm ir nusprendėm apsistoti. Sumokėjom tikrai labai normalią kainą – 35 eurus už 3 nakvynes (2 žmonės, mašina, palapinė, elektra, dušai su karštu vandeniu – viskas, ko reikėjo). Išsirinkom gražią vietelę palapinei statyti – su vaizdu į ežerą ir kalnus. Mums, kaip pirmą kartą matantiems kalnus, vaizdas buvo pasakiškas – kur be pažvelgsi kalnai kalneliai ir dar nemažas ežerėlis šalia, apie kažką geresnio net nebesvajojom. Pasistatėm palapinę ir išėjom pasivaikščioti ežero pakrante... Bebraidydami ir gėrėdamiesi grynu oru sulaukėme saulėlydžio.

Taigi baigėsi tik antroji kelionės diena, bet jau dabar buvome pilni įspūdžių. Pirmą naktį palapinėje miegojome visai neblogai, tik šiek tiek vėsoka buvo, bet nieko, išgyvenome iki ryto.

3 diena. Liepos 29 – oji, trečiadienis. Keliamės apie 8 val., kažkaip ilgiau ir nebesimiega, visi kempinge jau juda, kruta, ruošiasi savo dienos išvykoms. Mes papusryčiaujame savo dar iš Lietuvos įsidėtų konservų, atsigeriam karštos arbatėlės su sausainukais ir leidžiamės į dienos kelionę. Šiandien buvome suplanavę vykti į kalnus, net pakilome iki automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau diena buvo karšta, tačiau apniukusi, be to, tvyrojo didelis rūkas, tad išsigandom, kad kalnuose nieko nematysim ir nusprendėm pakeisti šios dienos planus ir vykti apžiūrėti dar vienos pilies bei urvų. Pirmiausia patraukiame didžiausio Vidurio Europos pilių ansamblio – Spiš pilies griuvėsių link. Šiek tiek paklaidžiojame, bet galiausiai mūsų navigacija suveikia ir atsiduriame didžiulės kalvos, ant kurios stovi pilis, papėdėje. Automobilių stovėjimo aikštelėje ir visame mažyčiame miestelyje knibžda čigoniško kraujo žmogeliukų, kuriems ir susimokame už parkingą (2 eur.). Vėliau dar piktinsimės kosminėmis parkingų kainomis Slovakijoje. Taigi pradėjome didįjį kopimą į kalną, dažnai tekdavo sustoti ir atsikvėpti, iš pradžių pilis atrodė ne taip ir toli, bet lipant rodės, kad galo nebus, o dar saulutė pradėjo vis kaitriau spigint. Na bet tikslą pasiekėme, po kokio pusvalandžiuko jau buvome prie pilies, tačiau ten teko atstovėti dar nemažą eilutę, kol nusipirkome bilietus. Patekę i pilies kiemelį, nusipirkome šalto gėrimo atsigaivinti ir paklaidžiojom po pilies griuvėsius. Ši pilis padarė didesnį įspūdį negu vakarykštė, nesigailėjome čia užkopę.
Po pilies apžiūros nusprendėm toliau važiuoti į garsiuosius Dobšinskos ledo urvus su nuostabiais ledo upeliais. Nulinė temperatūra čia laikosi net ir karščiausią vasaros dieną, tad teko pasiimti ir švarkelius. Šoką įvaro parkingo kaina prie ledo urvų – 3,7 eurų, Na bet susimokame, nelabai yra kitos išeities. Bilietai į pačius urvus kainuoja po 6 eurus, kaip tik suspėjame į paskutinę ekskursiją, jos gana anksti baigiasi, jei gerai pamenu, 17 val. Šie urvai tikrai padarė įspūdį, nes anksčiau nieko panašaus nebuvome matę. Fotografuoti leidimų nepirkome, nes kainavo, rodos, dar 10 eurų, na bet nesusilaikiau ir pora nuotraukų padariau „nelegaliai“. Po visų šių ekskursijų jau buvome neblogai nusikalę, tad nusprendėme sau pasidaryti pramogą ir pailsėti bei jėgas atgauti Bešeniovos terminiuose baseinuose (dirba nuo 9:00 iki 21:00, kaina – 2 val. – 9 eurai). Po visų pramogų grįžome į savo kempingą ir labai greitai bei saldžiai užmigome. Taip baigėsi mūsų trečioji diena. Jausmai ir įspūdžiai nepakartojami, esame visai atitrūkę nuo realybės.

4 diena. Liepos 30 – oji, ketvirtadienis. Šiandien išaušo fantastiškas rytas, labai apsidžiaugėme, kad vakar nekopėm į kalnus, o pasilikome šiandienai, nes diena buvo labai saulėta ir karšta, jokio rūko ir debesėlių. Nusprendėme vykti į Aukštųjų Tatrų Štrebske Pleso kalnų kurortą, įsikūrusį 1355 m aukštyje. Jau vakar matėme, kad parkingo kaina – 5 eurai, tad buvome nusižiūrėję, kur nemokamai palikti savo „renomobilį“ ir šiek tiek paėjėti pėstute iki keltuvo. Pasikeliame keltuvu (kaina 8,5 eur.) iš Štrebske Pleso iki kalnų namelio Pod Soliskom (1840 m). Iš pradžių labai bijojau, nes turiu aukščio baimę, tačiau nepakartojami vaizdai net apmalšino mano baimę. Nors keltuve sėdėjau tvirtai spausdama ir įsikabinus į atramą, tačiau pamažu atsipalaidavau ir pradėjau gėrėtis vaizdais. Tad ilgai nesvarstę nusprendėme užlipti ir į Predne Solisko viršukalnę (2093 m) ir, gėrėdamiesi nepakartojamais vaizdais, įspūdingu kalno šlaitu nusileisti žemyn. Iš Pod Soliskom vėl atgal keltuvu nusileidžiame į Štrebske Pleso. Tai buvo pirmieji mūsų pamatyti tikri kalnai, na ir tikimės, kad ne paskutiniai. Aišku, dėl savo aukščio baimės nenorėčiau ir neketinu laipioti skardžiais ar tarpekliais, tačiau šiandienos kopimas į kalnus buvo kaip tik mano jėgom ir kažką panašaus mielai dar kartą pakartočiau. Kalno viršūnėje užlieja tikrai nepakartojami jausmai – tokia kalnų didybė ir galybė, mažyčiai smaragdiniai kalnų ežerėliai, žodžiu, fantastika. Po įspūdingos kalnų apžiūros dar turėjime jėgų ir noro nuvykti į Demanovo slėnį Žemuosiuose Tatruose ir vienus gražiausių Europoje Demanovo urvus - įvairiausių formų ir atspalvių stalaktitų bei stalagmitų galerijas ir požeminius ežerus. Po šiuos urvus buvo labai įdomu pavaikščioti, pasigėrėti nuostabiais gamtos kūriniais. Aišku, vėl sumokėjom nemenką sumelę už parkingą, šįkart jau paskutinį Slovakijoje (3-4 eur.). Po urvų apžiūros nusprendėm užsukti pavakarieniauti į kavinę ir pasimėgauti tradiciškais slovakiškais valgiais. Vakarop grįžom į savo kempingą, paplanavom tolimesnį kelionės maršrutą ir nuėjom poilsio. Dienos Slovakijoje labai greit prabėgo... 

5 diena. Liepos 31 – oji, penktadienis. Keliamės apie 8 val., pusryčiai kempinge, susipakuojame palapinę, susirenkame daiktus ir apie 9 val. išvykstame į Budapeštą. Kelionė labai neprailgo, oras ir toliau buvo fantastiškas, skaisčiai švietė saulutė, tad nuotaika buvo puiki. Pasienyje nusiperkame kelių vinjetę (1530 HUF – apie 19 Lt) ir judame toliau. Budapešte buvom apsisprendę nakvoti viešbutyje (adresas – Nordic-Gyopar utca 6, Budapest, kaina 60 eurų už 2 naktis), kad šiek tiek viduryj kelionės pasistiprintume ir pailsėtume, be to, kaina nebuvo labai didelė. Įvažiavus į Budapeštą be navigacijos kažin ar ką nors surastum, miestas tikrai įspūdingo dydžio, Vilniui tik slėptis. Tad vedami navigacijos nardėm gatvėm ir gatvelėm, kol pagaliau privažiavom savo viešbutuką. Gatvių dangos būklė, mūsų akimis, tikrai tragiška – žiojo didžiulės duobės, skylės, lopas ant lopo. Na bet „reniukas“ atlaiko ir tai. Prie viešbučio mus pasitiko to viešbučio savininkas, pasirodo jis ukrainietis, tad po bandymų kalbėtis angliškai su juo, prašnekom rusiškai ir jam akys nušvito. Vyriškis labai mėgo pokštauti, buvo labai paslaugus, pavežė iki artimiausios tramvajų stotelės, kurioje nusipirkom 1 dienos bilietus ir iškeliavom pasižvalgyti po miestą. Budapeštas pasitiko neįtikėtinu karščiu – termometras rodė 38 laipsnis karščio, šutino iš peties. Pirmiausia aplankome seniausią miesto dalį - Budą. Pavaikščiojome po Budos pusėje įsikūrusių Karališkųjų rūmų teritoriją. Netoliese - Žvejų bastionas, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Peštą. Miestas tikrai pakeri savo didybe, dydžiu ir galingumu. Nors saulė mus svilinte svilina, nepasiduodame, nusprendžiame dar nukeliauti ir ant Gelerto kalno, nuo kurio atsiveria puiki panorama  į visą miestą. Po pusės miesto apžiūros, praktiškai nebejausdami kojų, užsukame į parduotuvę nusipirkti vengriškų gėrybių ir grįžtame į savo viešbutuką pailsėti. Buvo neapsakomai gerai išsimiegoti lovoje, nusimaudyti ir atsigauti, ryt keliausim toliau užkariauti Budapešto.

6 diena. Rugpjūčio 1 – oji, šeštadienis. Leidome sau ilgiau pamiegoti, atsikėlėme apie 9 val., vėl išvykstame į centrą. Ekskursiją tęsiame visai kitą įvaizdį turinčiame Pešte. Peštas - šiuolaikinis verslo, politikos, pramogų centras. Grožimės neogotikiniais Parlamento rūmais, kurie primena milžinišką gotikinę bažnyčią (juose yra 691 kambarys). Andrašy prospekte - Operos ir baleto teatras, didžiausia miesto bažnyčia - Šv. Stepono katedra, kurioje telpa apie 8000 tikinčiųjų. Bažnyčioje saugoma Šv. Stepono, pirmojo Vengrijos karaliaus, ranka. Apžiūrėję lankytinus objektus klaidžiojame miesto gatvelėmis, nusiperkame suvenyrų, pavalgome, vėl klajojame. Šiandien taip pat svilina nepakeliamas karštis, temperatūra arti 40 laipsnių, tad daug greičiau pasijaučia nuovargis.

Vakarėjant nusprendžiame šiek tiek anksčiau grįžti į viešbutį ir pailsėti. Pakeliui užsukame į parduotuvę, pasiimame lauktuvių vengriško vyno, jis čia labai pigus, šiek tiek vengriškų užkandžių, broliams – alaus, mamai – šokolado ir keliaujame ilsėtis. Aplankėme praktiškai visus lankomiausius ir garsiausius Budapešto objektus, kuriuos radome savo turėtoje knygutėje. Miestas tikrai sužavėjo, pakerėjo ir padarė didelį įspūdį, visada norėtųsi dar kartelį čia sugrįžti.

7 diena. Rugpjūčio 2 – oji, sekmadienis. Keliamės 7-8 val., papusryčiaujame ir išvykstame Kroatijos link. Turime įveikti nemažą kelio gabaliuko, tačiau kelionė neprailgsta. Pasiekiame ir Kroatijos pasienį, tačiau kažkaip neapsižiūrėjome, kur čia pasienyje išsikeisti valiutą ir patekome į Kroatiją, o čia netrukus turėjo prasidėti mokamos kelio atkarpos. Tad nusprendėm šiek tik nusukti šalutiniais keliukais ir kokiam miestuke susirasti bankomatą. Kaip tarėm, taip ir padarėm, šiek tiek pavažiavę užtikom tokį nediduką miestuką ir jo centre – bankomatą. Tada vėl sugrįžome į autostradą ir įsukom į mokamus kelius. Kelių atkarpos čia gana brangios, tačiau norėjosi šiandien kuo toliau nuvažiuoti, tad nusprendėme netaupyti. Po pietų pasiekėme savo pirmą tikslą Kroatijoje – Plitvicos ežerus.
Pirmiausia netoliese apsistojome kempinge (145 HRK – apie 70 Lt), o tada patraukėme į vieną gražiausių Europos nacionalinių parkų. Miškingame slėnyje, tarp dviejų kalvų grandinių - gausybė vandens krioklių, jungiančių įvairiame aukštyje išsidėsčiusius ežerus. Kaina 2 asmenims - 241 HRK, apie 115 Lt, tačiau vaizdai buvo verti sumokėtų pinigų. Pasijutome kaip tikrame rojuje, nieko panašaus niekada gyvenime nebuvau mačiusi, žodžiais net sunku apsakyti, kokie vaizdai aplink sukosi. Pakerėjo ežerėlių vandens skaidrumas, žuvų gausumas, pasakiškos smaragdinės spalvos, kriokliai ir kitos gamtos gėrybės. Parke praleidome apie 3 valandas, tačiau, manau, ten būtų ką veikti ir visą dieną, tačiau jau buvo vakaras ir parko darbo laikas ėjo į pabaigą, tad grįžome į kempingą. Tada statėme palapinę ir pirmąkart susidūrėme su Kroatijos žemės kietumu, tik įbedžiam kuolelį ir stop – akmuo, tai taip pražaidėm gerą valandą, kol pasistatėm savo palapinę. Na bet vargelį nuvargom, ir vėl labai nusikalę kritom miegoti. Oras ir toliau buvo fantastiškas, jau šiek tiek ir per karštas – apie 35-40 laipsnių karščio, bet vis geriau nei šaltis ir lietus.

8 diena. Rugpjūčio 3 – oji, pirmadienis. Šiandien turėjime tikslą – pasiekti Adrijos jūros pakrantę ir įsikurti kempinge poilsiui kelioms dienoms. Pirmiausia pasiekiame vieną seniausių Adrijos pakrantės miestų, kuris įsikūręs Zadaro pusiasalyje. Tik įvažiavus į miestą – nusigandome, buvo uždaryti mašinos langai ir pradėjome girdėti keistus garsus, kuriuos manėme skleidžia mūsų mašiniukas. Prisiminus jo gedimą Krokuvoje vėl pradėjome tikėtis kažko panašaus, jau abu žvalgėmės į autoservisus, tačiau pastatę mašiną ir išlipę iš jos supratome, kad šiuos garsus skleidė mūsų dar nepažinti gyviai – cikados.

Iš pradžių jų niekaip negalėjome pamatyti, nes jos labai prisitaiko prie gamtos spalvų, tačiau vėliau pavyko šias nenaudėles įamžinti. Nusiraminę, kad „reniukas“ sveikas, patraukėme į Zadaro miesto centrą pasižvalgyti. Pirmąkart išvydome kitokį miestą negu įprasta matyti Europoje, jis dvelkė savitumu, senove, kažkuo paslaptingu ir nepažįstamu. Miesto turguje nusipirkome ir batukus maudytis jūroje, kadangi buvom prisiskaitę, jog pakrantės čia akmenuotos, o jūros dugne gausybė jūros ežių (2 batų poros - 80 HRK, apie 40 Lt).

Toliau įspūdingu ir nemokamu pakrantės keliu vykstame į kempingo paieškas. Iš turimo žurnalo buvome nusižiūrėję kempingą – Jeziną, ten ir nusprendžiame vykti. Šiek tiek paklaidžioję, surandame kempingą, nieko daugiau nebeieškoję nusprendžiame ten ir apsistoti. Už 3 nakvynes sumokame 516 HR, apie 250 Lt, nors kempingu vėliau buvome šiek tiek nusivylę, prastesnis už visus anksčiau buvusius, tačiau turėjo ir privalumą – buvo ant jūros kranto, tad per daug nenusiminėme. Vėlgi turėjome didelių problemų su palapinės pastatymu, kadangi buvo labai sunku sukišti į akmenuotą žemę kuoliukus, na bet šiaip taip pasistatėme tą palapinę ir įsikūrėme. Kroatijoje kaip ir visuose kituose aplankytose šalyse vyrauja poilsiautojai olandai ir vokiečiai, čia nemažai buvo ir vengrų, dalis lenkų, va o lietuvių nesutikome.

Kadangi jau šiandien buvome nemažai nukeliavę ir pamatę, tai niekur ir nebevykome, poilsiavome kempinge, vaikščiojome pakrante, kuri mūsų lietuviškai akiai nebuvo labai maloni – cementinė, kur ją gali lyginti su lietuvišku smėliuku, tačiau vanduo pasakiškas – toks skaidrus, smaragdinis ir, aišku, maloniai šiltas. Vakare užkandžiaudami nukrypom į pesimistines nuotaikas, kad mūsų kelione jau persirito į antrąją pusę ir nenumaldomai artėja pabaigos link. Na bet kaip sakoma – nieko nėra amžino.

9 diena. Rugpjūčio 4-oji, antradienis. Keliamės apie 9 val., pusryčiai kempinge, šiandien nusprendėme nuvažiuoti į Šibeniką, garsėjantį nuostabiu senamiesčiu su įžymiąja katedra. Vaikščiojame po šį gražų ir jaukų miestuką. Sužavėjo siauros gatvytės su įvairiais skersgatviais, kapinaitėmis miesto centre, keliomis įspūdingomis bažnyčiom. Pabuvoję čia suvokėme kroatišką dvasią, pamatėme šiek tiek kitokį pasaulį nei įprasta. Buvom apžavėti tos savotiškos dvasios.

Be to, nusipirkome ir suvenyrų saviškiams į Lietuvą. Po miestelio apžiūros užsukome į parduotuvę nusipirkti paragauti kroatiškų gėrybių. Tiesa, maisto kainos čia tikrai didelės, tad stengėmės per daug neišlaidauti, šioje kelionėje šiek tiek taupėme ant maisto, kad galėtume kuo daugiau pamatyti. Vakarop grįžom į kempingą ir poilsiavome, maudėmės jūroje. Jau kelinta diena oras ir toliau buvo fantastiškas. Buvom visiškai atitrūkę nuo realybės ir nuo namų...

10 diena. Rugpjūčio 5-oji, trečiadienis. Šią dieną nusprendėm niekur nekeliauti ir beveik visą dieną pradrybsojom paplūdimyje, skaitėm knygą, žurnalus ir mėgavomės saulute, kuri ir toliau mus lepino, viskas buvo tarsi pasakoje. Labai džiaugėmės savo nuostabiausiomis atostogomis, mėgavomės kiekviena mums suteikta proga. Tačiau šiąnakt kilo tikras pragaras, siautėjo galingas lietus, žaibai ir perkūnija. Tai baimės man įvarė, guliu sau palapinėj ir nežinau, ką daryt – ar į mašiną pulti, ar dar ką, o draugas sau miega ramiausiai. Kad skels žaibas, rodos, visai šalia palapinės... Na bet nieko, išgyvenom ir tai, įdomiausia, jog čia ir tebuvo vienintelis lietus visos kelionės metu. Geriau net svajot negalėjai.

11 diena. Rugpjūčio 6-oji, ketvirtadienis. Rytas šiek tiek vėsesnis nei jau buvo įprasta, tačiau saulutė pamažu lenda, atrodo, audros net nebūta. Atsikeliam, papusryčiaujame, susipakuojame visą savo mantą ir išvykstame Austrijos link. Kroatijoje ir toliau nusprendžiame vykti mokamais keliais (sumokėjom 168 HRK, apie 80 Lt), kad šiandien kuo anksčiau pasiektume savo tikslą – Vieną. Kroatijos autostradose stebino labai ilgi tuneliai, iškasti per kalnus, anksčiau niekur tokiais neteko važiuoti, tad vėl gavome dozę naujų potyrių. Galiausiai privažiavome Slovėnijos pasienį, šiek tiek užtrukome eilutėje prie sienos, bet apsidžiaugėme, kad per ilgiausiai, pasieniečiai tik užmetė akį į pasus ir sėkmingai judėjome toliau. Slovėnijoje labai pasipiktinome kelių vinjetės mokesčiu – 15 eurų, nors pačios Slovakijos teritoriją pravažiavome vos per 1,5 val., na bet niekur nedingsi, judėti norėjos greičiau, tad susimokėjom duoklę keliams ir važiavom. Na kaip už tokią kainą tai bent kelias buvo geras. Nespėjus net pajusti jau prilėkėme ir Austrijos pasienį, čia vėl įsigijome kelių vinjetę, šįkart ne tokią brangią – 7,7 euro. Važiuojant šia šalimi negali nesigėrėti fantastiškais peizažais, pievų platybėm, tvarkingais mažyčiais miestukais, dailiom gatvytėm. Autostrada jau gana pagyvenusi, tačiau riedėjom be didesnių problemų, tik artėjant prie Vienos pastebimai daugėjo mašinų ir eismas intensyvėjo. Bet įveikėm ir šią atkarpą – ir štai mes Vienoj. Nakvynę buvome nusižiūrėję kempinge pačioje Vienoje. Vėlgi iškart suvokėme, kad be navigacijos Vienos nešturmuosi, daugybė keliaaukščių sankryžų ir viadukų, tačiau padedami savo navigacijos, kelią į kempingą radome iš karto, neteko pervažiuoti viso miesto, nes kempingas buvo labiau miesto pakraštyje. Taigi sėkmingai atvykome, susimokėjome už 2 nakvynes, jau paskutines mūsų kelionėje (48 eur.) ir gana jaukioje vietelėje, prie krūmokšnių, šalia olandų ir prancūzų pasistatėme savo palapinę. Inventorius Vienoje nepalyginamai tvarkingesnis ir geresnis nei buvo Kroatijoje ar Slovakijoje, jaučiasi tvarka ir disciplina. Kadangi jau vakarėjo, tai šiandien

nusprendėme į centrą nebevykti, apsižvalgėme aplinkui, pasižiūrėjom, iš kokios stotelės ir su kokiu autobusu pasieksim metro stotelę ir centrą. Kempingo administracijoje labai maloniai aptarnavo, gavome centro žemėlapį, autobusų maršrutus, tad laukėme rytojaus, kad galėtume apžiūrėti šį pasakišką miestą.

Džiugu, kad šalia buvo maisto parduotuvė, tad spėjome dar apsipirkti maisto ir kitų austriškų gardėsių (dievinu jų saldumynus), kadangi parduotuvės čia dirba tik iki 19:30-20:00. Grįžome į savo kempingą, aptarėme rytojaus lankytinus objektus ir nuėjome ilsėtis. Beje, šiandien oras taip pat buvo puikus, švietė saulutė, tačiau nebuvo ir per daug alinančio karščio, žodžiu –  idealu.

12 diena. Rugpjūčio 7-oji, penktadienis. Štai ir išaušo mūsų priešpaskutinė kelionės diena, stengėmės apie tai per daug negalvoti ir šiandien dar kuo daugiau pamatyti. Sėkmingai nuvykome iki metro stotelės, kur įsigijome visą dieną galiojanti bilietą visoms transporto priemonėms (1 bilieto kaina – 5,7 eur.). Na per dieną pavyko aplankyti visus lankomiausius objektus - Šv. Stepono katedrą, Hoher Markt4 km ilgio bulvarą - „ringą“, juosiantį visą senamiestį, Vienos Valstybės operą. Labai sužavėjo Austrijos Parlamentas - įspūdingas, neohelenistinio aikštės Anker laikrodį, žiedinį stiliaus statinys. Priešais - teisingumo deivės Atėnės fontanas. Miesto mero rezidencija - Rotušė apsupta gražaus parko.

Rotušės aikštėje šurmulys nenutyla nei dieną, nei naktį, nei žiemą, nei vasarą - čia vyksta įvairios parodos, mugės, koncertai. Įspūdingas Hofburgo rūmų kompleksas - tai 600 metų Habsburgų imperijos istorija. Rūmų kompleksą sudaro 2600 patalpų. Vienose įsikūrė prezidentūra, kitose - įvairūs muziejai: senovinių muzikos instrumentų, ginklų, etnografijos.

Visame pasaulyje yra žinomas Rūmų lobynas (Schatzkammer). Muziejuje sukauptos brangenybės, karališkos regalijos ir sakraliniai reliktai. Man, aišku, labai patiko Rožių parkas, kuriame žydėjo daugybė įvairiausių rūšių rožių. Senamiestyje eilinį kartą nusipirkome įvairių suvenyrų namiškiams. Apžiūrėję senamiestį ir Vienos širdį, nusprendėme dar nuvykti į toliau esančią Schönbrunn pilį ir didžiulę jos teritoriją. 

Ten pravaikščiojom kelias valandas, labai gražus parkas su dailiai nukirptomis gyvatvorėm, labirintais, zoologijos sodu ir įspūdingais gėlynais. Oras vėl buvo fantastiškas, labai žavėjo po parką lakstančios voveraitės, vieną ne tokią baugią nusifotografavau – labai mieli gyvūnėliai. Na po visų miesto apžiūrų vakare grįžom į kempingą savo paskutinei kelionės nakvynei. Viena tikrai nepaprasto grožio ir didingumu miestas, su draugu negalėjom apsispręsti, kas labiau patiko – Budapeštas ar Viena.

Aišku, šiandien jau šiek tiek jautėsi ir kelionės nuovargis, nebebuvo tokio didelio įkvėpimo kaip apžiūrinėjant Budapeštą, tačiau abu miestai skirtingi bei abu savotiškai žavūs.

13 diena. Rugpjūčio 8-oji, šeštadienis. Keliamės 6 val., šiek tiek užkandame ir išvykstame namo į Vilnių. Kelionės pradžioje buvome galvoje dar nakvoti Čekijoje, bet vėliau nusprendėme važiuoti tiesiai namo, tad šiandien laukė netrumpas kelelis. Nemažai užtruko, kol pagaliau išvažiavome iš pačios Vienos, nes aplinkkeliai užima tikrai ne vieną dešimtį kilometrų, tad, rodos, apie valandą vis sukomės šalia Vienos. Na bet neilgai trukus privažiavome ir Čekiją, ten vėlgi įsigijome kelių vinjetę – 220 CZK, apie 30 Lt ir važiavome toliau. Visą Čekiją taip pat gana greitai pervažiavome, keliai buvo neblogi, tik vietomis autostrada sudaryta iš tokių kaip blokelių, tad nuolat buvo girdėti tas nemalonu garsas, kai važiavome per tuos blokelių sujungimus. Dar prieš pietus pasiekėme ir mūsų mylimąją kaimynę Lenkiją. Iki Varšuvos buvo visai neblogas ir nemokamas kelias, tik vietom nustebindavo nei iš šio nei iš išlindę šviesoforai ir pėsčiųjų perėjos, tačiau susidorojome ir su tuo.

Buvome suplanavę sustojimą šalia Varšuvos viename iš didžiųjų prekybos centrų, kuriame šiek tiek apsipirkome, papietavome, pailsėjome ir patraukėme toliau namų link. Toliau gana nuobodokai be jokių didelių nuotykių temstant privažiavome ir pasienį. Dar pora šimtų kilometrų ir pagaliau apie 24 val. jau buvome namie. Labai džiaugėmės pagaliau galėję patogiai ištiesti kojas savo lovose, miegojom kaip kūdikiai...

Trumpas reziumė. Kelionė tikrai pasisekė puikiai, abu buvome labai patenkinti, išliko daug įspūdžių ir nuostabių akimirkų. Kelionės metu nuvažiavome apie 4300 km, išleidome apie 3500 Lt. Kelionėje padarytos nuotraukos ir toliau mus džiugina bei nukelia į tuos nuostabius kelionės laikus. Kadangi tai buvo pirmoji mūsų tokia didelė kelionė, tai įgavom daugiau patirties, matome, kad kartais reikėtų dar daugiau įdėti pastangų ruošiantis ir planuojant kelionę, smulkiau susižiūrėti visus norimus aplankyti objektus bei vietas. Be to, labai pasigedome kempinge kėdžių ir staliuko, tad vasaros pabaigoje juos įsigijome kitai vasarai. O šiaip buvome labai patenkinti, kad važiavome su mašina, kad patys buvome sau šeimininkai, nereikėjo nieko klausyti ir prie nieko derintis. Tai tiek žinių apie šią kelionę, kitąmet tikėkimės taip pat pavyks kur nors iškeliauti ir vėl pasinerti į nepaprastų pojūčių pasaulį. Apie keliones tikrai galima pasakyti – kartą paragavęs, negali sustot.